2020 m. spalio 31 d., šeštadienis

Lapu tapau

 




Ruduo lapus skaičiuoja,

Kaip mano metelius,

Skraidina ir rikiuoja, –

Visi prie žemės guls…


Ruduo lapus nudažo

Saulutės spinduliais,

Gražus auksinis raštas,

Tarsi gervių pulkai…


Nuskrido ir nutilo,

O aš lapu likau,

Vienatvėje sustingau

Lange pilku raštu…


Žvaigždelių žiburėliais

Ant lapo tau rašau,

Koks ilgas pas tave kelelis,

Tėviškės nebematau…


Išskridę vėl sugrįžta,

Susisuka lizdus,

Padangės takas – tvinksniai,

Prie mūsų smilkinių.



Vėlinių baladė

 


Rudenėlis šiltas,

Būna jis ir baltas,

Niekas nepakeičia

Patekančios saulės...


Rudenėlį saulė

Migloje paskendo,

Kai motulė verkė

Prie sūnelio karsto…


Saulės skaistų veidą

Debesys uždengė,

Kai tėvelis lenkės

Prie sūnelio karsto…


Rudenėlį saulei

Akys užsimerkė,

Kai vaikelius matė

Klūpinčius prie karsto…


Rudenėlio saulė

Miglomis apteko,

Kai sesuo liūdėjo,

Matė, ko netekus…


Rudenėlio saulė

Slėpė savo veidą,

Kai našlė sustingo

Palei vyro kapą…


Rudenėlio saulė

Kas dieną vis teka,

Smėlio ilgas kelias,

Upeliai užako…


Rudenėlį saulė

Pražilus prašneko,

Giesmėje kartoja,

Ką iškęsti teko…


2020 m. spalio 30 d., penktadienis

Kaip šlama lapai?

 


Skubėkime klausytis,

Kaip šlama rudens lapai,

Pusė jau nukrito, –

Klevas – beveik jau nuogas,

Vėjas jį nuvilko –

Vienas kitas groja…

Drebulės lapas barška,

Berželis – tik šiūruoja,

Kaštonas kiek pabalęs,

Atverstu kapitonu,

Karpytas, apdraskytas

Ir nuolatos dejuoja…

Po vieną lapą švilpina

Žilvitis nemaloniai,

Visas spalvas sutirština

Šermukšnis –

Toks raudonas…

Vėjas pušyne ūžauja,

Užmigti joms neduoda,

Prie eglių prisiglaudusios

Per žiemą žaliam plote

Kankorėžiais tilindžiuoja, –

Visų neišklausysiu,

Mišrių miškų mažėja...

Kas juos pasėja,

Dangaus tėvas žino,

Kaip skamba ir pats vėjas.


Skaičiukai

 




Skaičiukai skaičiukai,

Telefone – mygtukai,

Internete – patiktukai,

Kaktoje – įspaudukai,

Medyje – lapukai,

Ant žemės – pėdukai…


Gatvėje – sutiktukai,

Rytais – tik labukai,

Dienomis pašauktukai,

Vakare – užmigtukai,

Metai – šauktukai, –

Nebūkim piktukai,

Nepavirskim skaičiukais.


Ona Baliukienė



Menininko paveikslas

 


Albinui Šileikai 

Iš naujos lentelės,

Skaptuojamos vis prieverpstės,

Lyg iš linų kuodelio

Pabyra gelsvi spaliai;

Iš minkštos liepelės lentos

Byra trupiniai,

Kada ją baigęs

Padedi ant stalo

Ir duonos kepalą raikai,

Žiūri sūnus į tėvo ranką, –

Kokia darbšti diena

Pro akis slenka…

Naujos lentelės apžavai –

Naujos kartos vaikams,

Išdrožta saulė – apvali,

O spinduliais kiekvieną rytą

Stalą nužeria,

Šeimą aplanko, –

Kiekviena skiltelė atrėžta,

Saujomis sužerta palieka –

Tai tavo paveikslas.



2020 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

O kas už posūkio?

 




Eini daug metų

Tuo pačiu keliu

Ir galo nematyti, –

Pirmi žiedai pavasarį,

O rudenį nuvytę…

Nebūna žemėje kelių,

Be posūkių – jie pažymėti,

Tiktai kalnuose – nesaugu,

Kur kelias išgrįstas akmenimis,

Su išrausomis ir duobėtas.

Kiekvienas kelias – nesaugus,

Jei posūkiai nepamatuoti,

Būna staigūs

Ir pasitaiko rinktis –

O nėra tam laiko…



Paskutinė padala

 




Kai jaunas įsimyli,

Daug sudedi vilčių,

Paveikia ir meilės romanai,

Muzika vis kelia,

Romansai vakarais…

Šekspyras ir šalia –

Nepakartojamas Moljeras,

Otelas – Donžuanas, –

Tik keli vardai,

O pats dar stovi vienas

Ir lauki, kas ateis,

Staiga…

Pirmas šokti veda –

Apsisuka galva,

Nebe supaisai, ką į ausį šnabžda,

Tiki geriausia pasaka,

Po trisdešimties pasveri,

Meilės svarstyklių –

Paskutinė padala,

Pabaiga.


Didžioji netektis

 






Išskiria likimas,

Bet vis lauki, lauki, –

Yra viltis –

Sugrįš…

Žiūri pro langą,

Už jo burkuoja du balandžiai, –

Yra viltis –

Perės…

Žiūri į dangų, –

Dvi žuvėdros skrenda

Žemiau, nei debesys,

Yra viltis –

Nepasiklys…

Uždegi paskutinę žvakę,

Meldiesi iš širdis,

Aukoji žodį dangui,

Aukščiau, nei debesys, –

Nėra vilties,

Nebe sugrįš.



Sielos muzika

 




Muzika migdo vakarais,

Sujaudina kas rytą,

Perbrėžia liniją dienos, –

Darbai ir muzika

Gyvenimą sutvirtina…

Kas būčiau, be dainos,

Sraunaus upelio,

Per dienas virvenančio,

Be paukštelių giesmės

Ir be tavęs,

Mylimas?

Tiktai neprieštarauk

Ir nesakyk,

Koks skirtumas…




2020 m. spalio 28 d., trečiadienis

Mintijimai

 




Nuo likimo bėgsmo

Niekur nepabėgsi,

Pasivys senatvė

Sunkiau atsikvėpsi…


Suskausta rankelės,

Nebėra lankstumo,

Vieną koją gelia,

O kita užkliūva…


Pažiūriu į dangų,

Kur žvaigždelės žiba,

Pamenu motulės

Akeles senyvas…


Ką jinai kalbėjo,

Kaip verpė ir audė,

Giesmeles giedojo –

Liūdnokai ir graudžiai…


Ne viską išmokau,

Daugel pasimiršo,

Šiandieną senatvė

Ir man pasipiršo.




Plepalas

 




Dvi močiutės susitiko –

Plepa apie orą,

Kokios bulvės augo,

Kaip jas kasė,

Dabar puode plepa…

Plepa du senukai,

Susitikę taikos rūko pypkę –

Plepa apie karą,

Prarastą jaunystę,

Kad maži vaikaičiai

Niekus plepa…

Plepalas – tai kasdienybė,

Rimti žmonės šneka,

Kai susėda vakarienės,

Bulvę delnuose volioja –

Plepa.



Linkėjimai jauniems

 



Galiu ir turiu teisę palinkėti,

Nes nueiti keliai, –

Mylėta ir svajota,

Kad meilė būna

Ir tęsiasi net amžinai…

Pirmoji meilė – gėlių puokštė

Iš neužmirštuolių mėlynų, –

Jos trapios ir nužydi,

Per keletą dienų…

Pirmoji meilė – tai vilioklė,

Kai užsimirštama,

Kad bus niūrių dienų,

Kada reikės aukotis,

Pamiršti ir save

Globojant, saugojant kitus…

Pirmoji meilė – atskirtis

Nuo pasaulio viešo,

Ją išpažįsta vienu du,

Rytais uždegant aukurą

Ir juo gėrėtis ligi išnaktų…

Jauniems galiu linkėti

Palaimos jų jaunų dienų,

Kad žiburėlis šviestų

Ir tamsią naktį už langų.


Giesmėje bangų

 




Pro ryto spindulius praplaukia

Debesų laiveliai,

Geltonai nusidažo šonai

Bangų pakraščiais,

Išmeta inkarą bernelis,

Vilioja prie savęs undinę

Geltonais plaukais…

Ji ne gražesnė

Už kaimo mergelę,

Su lino marškiniais,

Dirbanti savo kieme,

Raunanti ir klojanti linelius

Dainuodama linksmai…

Laivelis – dviem,

Kaip ir suolelis kieme,

Sukaltas iš naujų lentų,

Marios – namai jūreiviui,

O namai – dėl abiejų vaikų,

Aukso žiedelis – priedas,

Ištikimybės simbolis,

Priesaika bažnyčioje,

Giesmėje bangų.





2020 m. spalio 27 d., antradienis

Gerumu pagirdytas

 



Pavirsta žodis medžio lapeliu,

Papūstas vėjo skrenda,

Beldžiasi į širdis,

Prašosi ir pro duris:

„ Įleiskite, nejau negirdite?’’

Pavirsta žodis ir gėle,

Graži spalva širdis ištirpdo,

Atsiveria langai ir akyse,

Tarsi saulutė šildo.

Paskendo žodis ežero dugne,

Auksine žuvele pavirto,

Išpildė prašantį vandens,

Lašeliu gerumo lelijas pagirdė,

Išsiskleidė…



Metų lapija

 




Senatvė palengva,

Nepastebimai ateina:

Per pavasario žydėjimą,

Vasaros perkūnijos garsus,

Rudens spindėjimą,

Kai vėjas barsto

Paskutinius lapus…

Senatvė – bedantė,

Kaip kūdikio burna,

Žiedas pražystantis,

Netikėta ir šalna,

Prisiglaudi prie medžio,

Tampi svyruojančia šaka…

Senatvė – baimė,

Kad nepakliūtum po audra,

Nuplėš tau nuo galvos skarelę,

Vienišą lapą nežinia kur neš…

Senatvė – alkana,

Dairaisi į vaikystę,

Metuose pasiklysti, –

Vis negana ir negana.



Nauja diena

 




Pakyla saulė – nusileidžia, –

Kas įprasta, nepastebiu,

Kad ir nauja diena –

Vėl naujas lapas,

Atsiverčia ir pradedu

Rašyti naujas eilutes…

Pagarbinu saulutę – dangų,

Pasikalbu ir su žeme, –

Jinai arčiau – šalia,

Naujos dienos melodija –

Graži, šilta…

Meldžiu, kad kiltų meilė –

Visų šventa diena,

Neštųsi į dangų giesmę,

Kada užgęsta vakaro žara.




2020 m. spalio 26 d., pirmadienis

Baltos ramunės, dobilai

 


Po ievas ir dirvonus

Žydi patalais

Baltieji ir raudoni

Broliai – dobiliukai,

Tarp jų – baltos ramunės,

Šmėžuoja ir drauge

Jų sesės seserėlės,

Geltonais garbiniais...

Žemė – troba,

Čia vietos turi

Čiobreliai, mėtos, jovarai…

Vieni pasenę – jau į žemę

Liūdnai žiūri,

Kiti tik mezga,

Puošiasi žiedais, –

Tokie panašūs vieni į kitus,

Kaip du broliukai,

Sesės – dvynės,

Nors skirtingi visų tėvai.

Mes – artimesni,

Labiau – netgi už gimines –

Sūnus, mama,

O metai skirti skiria, –

Buvau jauna, kai tu gimei,

Dabar mes esame ramunės,

Lauko dobilai,

Tarsi ir susilyginę,

Abiems nubalo smilkiniai.


Samanos

 




Dirvone tarpsta po žole,

Pakelia galvas,

Kada šios palinksta,

Pakyla per šaknis,

Kamienus, paslėptus nuo saulės,

Į medžio šakas,

Plevena vėjuje, padegtos smilksta…

Samanos – žali ir balti patalai,

Grybų buveinės,

Renki į krepšį uogas atsiklaupęs,

Kelių visai neskauda…

Samanos – ant akmenų,

Primena apie save,

Raštais išsiraičiusios,

Jomis apauga mylimiems paminklai,

Skabai ir byra,

Kokie jausmai apninka,

Ar apkaišyti žvakę samana,

Nuo pažemės surinkus,

Kiek ilgai ir kasmet rymoti

Prie akmens palinkus.


2020 m. spalio 24 d., šeštadienis

Po lapais – gyventojai

 




Nepaprasta, kai lapai krenta, –

Jie atgyveno savo namuose

Ir išeina švęsti,

Palieka tėvą, motiną,

Nusprendę žemėje savaip gyventi;

Neišbandysi niekada savęs,

Jei iš trobos kojos nekelsi…

Pasiekė žemę – šlapia,

Iš viršaus merkia lietus,

Priplos – nepasikelsi,

O saulei gaila kiekvieno

Žemės naujakurio, –

Žaliavo miškas,

Čiauškėjo giesmę paukščiai,

Slėpėsi boružėlė po lapu,

Ilsėjosi skruzdėlė pusiaukelėje...

Tiek prikrito lapų,

Po kojomis čiužėjo – užmyniau,

Neišsaugojau

Nė lapo, nė skruzdės,

Nei kito gyvio mažo.



Kalnų prisijaukinimas

 




Kalnai – krioklių pradžia,

Ir sesė lygumų

Gali pamilti kalną,

Skalauti veidą trykštančia srove,

Žiūrėti – kyla saulė

Už keteros,

Dangaus delne…

Neteko aukštai kopti,

O dabar ir sveikata neleidžia,

Bet pasiilgstu kalno,

Jo kūno iš akmens,

Krentu upeliuku čiurlenančiu,

Po jo kojomis lašu,

Lapu rudens…

Kalnai – ugnikalnių peizažas, –

Iš ten pakyla

Žemės visuma,

Ilgiuosi vis kalnų Australijos,

Kol tenai skamba

Tavo prigimties balsu

Lietuvos šnekta.




2020 m. spalio 23 d., penktadienis

Nendrelė

 




Kaip gera būtų

Virsti bangele,

Prie tavo kojų prisiglausti,

Nuplauti smėlį,

Pėdose įspaustą…

Kaip būtų gera,

Pavirstume daina,

Šnabždėtume prie kranto,

Kai prisigertų kvapo

Po oda stangria,

Pavėsyje atsigultume…

Kaip gera būtų,

Kad pavirsčiau nendrele,

Tu būtum baltu ajeru,

Gyvybę teiktum,

Išnirtų iš bangų Jūratė,

Į ją dėmesio nekreiptum,

Žiūrėtum į mane,

Kokia liekna esu mergaitė,

Banga sugrįžčiau,

Jei vakare ateitum.


Ona Baliukienė

Medžio padėka vėjui

 




Laikas rudeniop pasėti –

Vėjas imasi padėti, –

Purto geltonus lapus,

Dengia grūdą, kol nubus…


Koks nenuorama tas vėjas,

Kartais per anksti pasėja, –

Rudenėja, kai pašąla,

Ledu užsitraukia balos.


Kas jo prašė šitaip siausti, –

Medžio reikia atsiklausti,

Ar pasiruošė žiemoti,

Šaknis savo lapais kloti.


Tūkstančiai rudų lapelių,

O daugiau dar – lapo žalio,

Kaip smagu, kai raibuliuoja,

Tarp žalių rausvus skaičiuoja.


Medis padėkojo vėjui:

– Vasarą žalia praėjo,

Naujai pakeičiu lapiją,

Sėklose tarpsta gyvybė.


Sielos DNR

 




Ląstelę mokslas karpo žirklėmis,

Panaikina blogąsias,

Įdeda geras,

Pakeičia visą prigimtį,

Kas duota iš dangaus…

Pakeisti galima, ką matome,

O siela sklando nebylė,

Jos neapčiuopsi, neiškirpsi,

Keliauja per kartų kartas…

Užsimezga ląstelėje ir demonai,

Rungtynėse su gėriu laimi tas,

Kieno ilgesnis žemėje šešėlis,

Stipresnis DNR.




Virpėjimas


 


Gyvybės pamatas – judesys,

Galaktikų ir žemėje, –

Vėjas virpina lapus

Ir tiktina, kiek jie atsparūs,

Kaip laiko šaknys…

Virpėjimas sklinda per širdį,

Klausaisi ir jauti,

Iš kur stiprybę semiamės, –

Stovėdami sustingtume,

Džiugu, kad kažkas jaudina,

Nors palengva šiurena…

Bijaisi judesių staigių,

Viesulo prasiaučiančio,

Retinančio girias,

Virpėjimu džiaugiesi,

Lyg šoktum lėtą valsą…

Virpėjimas – jaudulys,

Kai žiūri į lapus,

Kaip vienas, paskui kitas krenta...

Galbūt šis šokis – tango?


2020 m. spalio 22 d., ketvirtadienis

Rašto kalba

 


Rašau žmonėms,

Kurių neteks sutikti,

Su kitais išsiskiria keliai,

Lieka atmintis graži,

Tikintis – sugrįžtančių…

Sugrįžta paukščiai į lizdus,

Pavasariais gėlės pražysta,

Augina medis vėl lapus,

Tiktai vanduo upelyje

Atgal nebe sugrįžta…

Rašau vaikams,

Kuriuos mačiau,

Kaip augo akyse,

Kasmet – po sprindį,

Išsiskirstė po kraštus,

Tarsi nupūtė vėjas pienės pūkelius,

Net balso nesigirdi…

Rašau ir tau,

Tu – artimas žmogus,

Vaikystės pasakose girdimas,

Motulės kalbose

Apie auksinę širdį...

Tebūnie, kaip bus,

Raštu upes pagirdysiu.



Laiko limitas

 




Ruduo nuspalvina medžius –

Visa gamta gražesne tampa,

Iš kur tiek daug spalvų,

Kai viena saulė

Žemei jas pasiunčia…

Sėkla, grūdas – nuostabus,

Sukaupia ir išlaiko,

Kas buvo duota iš dangaus,

Nuo amžių saugo laikas.

Vaikystė greitai pasibaigia,

Jaunas neturi laiko,

Ruduo skaičiuoja derlių,

Atmeta nepriteklius,

Paruošia dirvą vaikui...

Žemė – motina visų,

Jinai graži visais metų laikais,

Tik rudenėjant skinam vaisių…

Visa kam yra limitas,

Neišeikvoja žemė ir visų jėgų, –

Žiema vis primena,

Kas daroma be saiko.



2020 m. spalio 21 d., trečiadienis

Iš mūsų gyvenimo

 




Medžius pavasarį pažįstame,

Kai skleidžia pumpurus ir žydi, –

Lapai – skirtingi,

Nors visų žali,

Beržo šakelę laužiame

Ir byra ašara gaili…

Medžiai žiemą – pliki, žili,

Šakos lengvos,

Vis lanksto jas šiaurys,

Tada ir atpažįstami,

Kai nugelia širdy…

Medžiuose pamatau save, –

Raštų raštai jų kamienuose –

Gyvenimo prasmė,

Gyvybė – po žieve…

Medžiai rudenį

Primena mane, –

Lapai rausvi, grūdai prinokę,

Krenta į žemę,

Kabinasi ir į gyvenimą,

Kaip jie...

Jaunas daigelis – tu esi,

Dar nežinia,

Koks būsi rudenį.


Jausmų upeliai

 




Jausmų upeliai susilieja,

Vėl išsiskirsto į lašus,

Pakyla baltais debesėliais,

Nusėda ant kalnų,

Nusileidžia upėmis…

Vienas debesėlis kitą vejasi,

O vėjas išsunkia,

Išgręžia paskutinius lašus, –

Nebūna lašo vieno, –

Ne vienas ritasi ir per tavo,

Ir per motinos skruostus…

Vaikutis rankas kelia,

Nušluostytų pasiekęs, –

Jo noras – vienas,

Kad nepavirstų debesėlis

Juoda naktimi,

Pajustų džiaugsmą akimis.





Vardan taikos pasaulyje

 


Pasaulio galingieji valdo,

Tariasi ir susipyksta,

Kol ginklai žvanga,

Sutartis pranyksta…

Per amžius kažkas kaunasi,

Čia pat – tavo panosėje,

Dalinasi ir susipyksta,

Kareivis kraipo galvą,

Iš karo lauko

Taip ir neparvyksta…

Du galingieji tariasi,

Aplink vasalų pilna,

Vienam – kąsnelis,

Kitam ir žemės lopinėlis,

Dalinasi ir pykstasi,

Vardan taikos pasaulyje

Motulės juodas skaras rišasi.


Srovė

 

Laukiu pirmų šalnų,

Stipresnio šalčio gūsių,

Tada nupūs vėjelis

Paskutinius lapus, –

Žalia Egle stovėsiu,

Rausvėjančiu kamienu pušimi,

Virpėsiu smilga,

Nendrele pavirsiu,

Būsiu prie žemės

Nukritusiu lapu...


O prie Vilnios

Netgi per šaltą žiemą

Krykštauja antelės, –

Tokia srovė galinga,

Iš paversmių kylanti,

Bangelės akmenis kutena,

Neleidžia jiems užmigti

Po ledu…


Laukiu dar ledo tiltų,

Pasieksiu ir tave

Visomis kryptimis,

Pasviręs medis prie upės pašaukia:

– Čia – aš,

Į savo tikslą ateini!

Esu srovė po tavo šaknimis,

Dangui kuždu sava kalba:

„Nekelki žemėje audrų’’...


2020 m. spalio 19 d., pirmadienis

Linkstanti šaka

 




Paslepia žiedelį

Žalia lapija,

Subrandinus vaisių

Palinksta šaka…


Atveria pasauliui,

Kas yra ir kas,

Nėra kam primesti

Ir savo klaidų…


Byra, lapai byra

Ant šlapių takų,

Tarsi eina vyrai

Kautis dėl tėvų…


Naujas žiedas kyla

Ant aukštų šakų,

Saulėje sušilę

Žvilga kaštonu…


Ant kiekvieno lapo,

Ant naujų žiedų

Priesaiką prisegsiu,

Kad tau gyvenu.





Mūsų augintiniai

 





Nuo seno myli

Ir laiko gyvūnus –

Kates, šunis, –

Kaipgi be jų atrodytų sodybos,

Netgi išmoko triukų įvairių,

Ne tik aploti svetimą

Ir ne laiku atvykusį…

Gyvūnai turi ir pasus,

Paskiepyti nuo gripo,

Aplanko parodas,

Gražūs ir sušukuoti,

Ir gauna medalius

Už sportinį bėgimą…

Kaip mūsų,

Taip ir jų,

Pažymima tėvų seka,

Kokio tauraus esą gymio,

O antpečių negauna kovose,

Kai loja ant kaimyno.



Antys