2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Visagalė reklama



Mes rengiamės pagal reklamą
Ir aunamės batus,
Kojines užsimauname,
Ką matome ir pas kitus.
Mes šypsomės pagal reklamą,
Nors širdyje graudu,
Kad nematytų stenduose
Mūsų tikrų akių, veidų.
Labai mes šaunūs jaučiamės,
Kai einame į sceną,
Dažniau – į ekranus,
Tenai juk nenustoja suktis
Vylingosios reklamos, –
Tas pasodina medį,
O kitas įkala kuolelį plaktuku...
Mūsų visa veikla – reklaminė,
Kai mylime visus...





Išgirdau šauksmą




Tu man – balta žuvėdra,
Sapnas iš toli,
Tavo kalba – tai klyksmas
Nuo Baltijos bangų.
Lenkiuosi ir semiu
Vien sūrų vandenį...
O ten – gal ašara riedėjo,
Todėl taip ir sūru?
Prie šalto molo pasirėmęs
Akmenėlius renku
Ir sudedu ant smėlio
Tik tavo vardą
Ir vieną žodį, „ mylima“,
Tave prie savo mažo laivo,
Tarsi gyvenimą, šaukiu.
Po dešimt ir po dvidešimt
Bus vis tas pats –
Gėla praradusių, neišgirstų, –
Kaip ir mano dalia, –
Našlių.


Gyvybės gūžtos



Prie vienos snaigės
Dar prilimpa kitos
Ir taip vėjas supusto
Dideles pusnis,
O ant langų pirmiausia
Šaltis išrašo ir išmargina
Net pasakų namus.
Kol upėse pliuškenasi
Raibosios antys,
Tol ne žiema,
Jinai be pašalo nebus,
O iki pat širdies
Gyvenimo verpetuose
Vingiuoja lytis, tarsi gūžtos,
Bet žiemą, kada šalta,
Antys nedės ir neperės...
Muziejuose ir antikvariatuose
Sugula senos mintys,
Nušluostome jų viršelius
Ir girdime, ką kalba,
Pasakoja ir ateities pavasariui
Senovės išmintis.
Bėgioja mano mintys
Nuo Gedimino kalno Nerimi
Vis ant vienos
Ir ant kitos lyties...






Sava muzika - duona



Kas jums padės
Sesutės, liepos,
Broliai, ąžuolai,
Jei kalbate tik ta kalba,
Kuri nuo amžių įsigėrė,
Tarsi krauju į žemę,
O viršuje – kita,
Tokia jums tolima?
Kas murgdė, plėšė,
Lygiavo galvose ir krūtine,
Kas atnešė ne duoną,
O plutą pelėsiuose,
Nebus skalsi per amžius,
Ne sava...
Kiekvienas grumstas,
Net akmuo suskaldytas
Pabyra ant kelių
Ir daugelio kartų...
Oi, kaip išlyginsite baltą skaldą,
Jeigu raudonos gijos
Matosi tarp akmenų.
Atneškite ant rankų
Savo dainą sklandžią,
Tik jūsų vaišės – skanios
Ant lino rankšluosčio
Su duona ir druska,
Be juodų skalsių,
Akmenų...



To man reikėjo



Kai vėjas, bėgdamas pro šalį,
Nupučia dulkes,
Nepasivysi, tik pamok ranka
Ir smėlyje, ant pilkojo akmens,
Net tekančiame vandenyje
Iš molio nulipdyk sau statulą...
Kada nutils, priėjęs pasimelsk,
Kad buvo Dievo dovana,
Kažką į akį įpūtė ne kartą,
Gal dulkę, aštrų smėlį,
Kiek nustebai, skaudėjo,
Betgi su ašara jis nuriedėjo...
Kiek daug dienų
Ir metų tau reikėjo,
Kad vėl pradėtum nuo pradžių,
Kas ir vaikystėje žavėjo.
Lietus ir dargana,
Sniego pusnis, šalta žiema,
Bet vis meldeisi ir nepasidavei
Net vėjui...




2014 m. lapkričio 29 d., šeštadienis

Didinga muzika



www.youtube.com/watch?v=YodfArFnH7Q

Skamba nepakartojama
Melodija didinga
Bachas,
Jo klausėsi ir klausosi
Jau ne viena karta...
Bachas
Kalnai alsuoja, vėjas plaka
Žaibų aukštai rykšte
Tai Bachas.
Po tylios muzikos
Nugriaudi būgnai ir pakyla
Bachas...
Žmogaus jausmų uvertiūra,
Meilės istorija ir danguje,
Kaip amžinybės pergalė
Dabar ir visada.
Bachas
Skambus simfonijos finalas,
Kada pasitikime savimi,
Kaip Bachas.


Vinco Mykolaičio - Putino muziejuje

























Rašytojo mene, kaip muzikoje, – 
Ko negali matyti,
Jauti nežinoma gaida,
Kuri erdvėje kybo
Ir pasakoja net istoriją,
Kuria paskui pasaulis patiki.
Renkiesi kelią, kaip regėjimą,
Kartodamas savo klaidas,
Kol įsitikini, kad vienas – tavo,
Kaip širdies šviesa,
Visomis spalvomis iš spektro švyti.
Oi, kiek ieškodamas ir prarandi,
Daug nusveria likimas –
Gyvenimo svarstyklės,
Prisirenki iš tėviškės kalvelių
Jaunystės kačpėdėlių,
Atsineši kūrybos galią
Iš kvepiančių čiobrelių.
Eini ir iki amžiaus pabaigos,
Kaip nakties somnombulas,
Kol danguje randi
Savo vienintelę žvaigždelę,
Lyg žalią, baltai žydinčią,
Raudonų uogų kekę,
Putino prie kelio,
Kuri išgydo neregį...
Ave vita.




2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis

Skrendantis paukštis



Vienatvė pakerpa sparnus;
Po vieną plunksnos byra,
Viena – į šaltą vandenį,
Kita – į juodą liūną...
Tik du margi sparnai,
O kiek ten baltų plunksnų, –
Viena – vėjo pešta,
Kita – nuo jūros...
Dar skrenda paukštis,
Nes trečios krypties nėra,
Tiesiai per dangų mėlyną,
O plunksnos byra, byra,
Kol galva nusvyra.




Širdies taktas



Paprastas taktas,
Tarsi širdis plaka,
O kužda mintys,
Kad jau neilgai, –
Užšąla žiemą takas,
Upelis po ledu
Akmenėlius šnekina,
Ridena smėlį
Kibūs šalčio inkarai.
Tik – tak,
Sekundė jau prabėgo,
Paliko tik melodija,
Kada nubalo smilkiniai,
Renku natas –
Akmenėlius mažyčius
Ir po vieną sviedžiu,
Kur niekad neužšąla
Gulbių tvenkiniai.
Įsibridau į versmę,
Bėgu ...bėgu ... bėgu,
Tik – tak,
Kol širdis plaka
Gyvenimo melodiją
Tik tau.




Laiminga, kad esu



Esu laiminga, kad esu,
Būsiu laiminga, kai nebūsiu, –
Ką davė motina, turiu,
Tą atiduosiu sūnui.
Esu turtinga, nes matau,
Kaip auga medis,
Žydi gėlės,
Kaip keičiasi metų laikai:
Diena – naktis,
Rytas ir vakaras...
Oi, viskas – viename,
Kai uždegu žvakes
Per Vėlines.
Laiminga, kad esu...






Padėkos gniūžtė



Atnešiau baltą gniūžtę
Nuo aukščiausio Vilniaus kalno,
Nakties ramybę,
Šviesą žiburių, –
Tu dabar nematai,
Kokios čia spindi žvaigždės –
Kitoks dangus,
Kitokie saulės atšvaitai.
Čia krenta sausos snaigės,
Be jokio rūko,
Kokia tyra erdvė,
Pušis kiek pasiūbuoja ir nutyla,
O visas miestas – vieni žiburiai...
Kiekvienas lašas
Nuo juodų blakstienų
Ištirpsta ir nurieda
Per skruostą nejučia,
Paskui jį saulė rieda
Į mūsų tėviškę,
Kuri paslėpta tavo širdyje.
Pagauk, ištirps,
Kalėdų pasaką paseks...







Baltas spindesys


Ona Baliukienė

Paklydo naktį žiburiai,
Languose šviesos gęsta,
Dėlioju snaigių rezginį,
Degu po vieną, tarsi žvakę...
Viena prilipo prie blakstienų
Ir šildo, šviečia, degina;
Tada prisiminiau birželį,
Mažyti jonvabalį pakrūmėje,
Prie tėviškės smėlėto tako.
Naktis – prisiminimai
Ant eglės šakų,
Sniego kepurės kažką slepia,
Ne viską dovanoti tau galiu,
Tik šviesų spindesį,
Kuriame gyvybė plaka.






Padėkos diena





Šeima – mįslingas tvarinys,
Kad tęstųsi gyvenimo gija,
Kai dviese kuria ateitį
Savo vaikams...
Kiek reikia tam jėgų,
Stiprybės širdyje,
Kada aplanko laimė –
Pirmagimio virkštelė
Nuo motinos jau atskirta...
Pirmasis šauksmas:
– Priimk, pasauli, aš – jame,
Pakelk į saulę danguje!
Sūpuoja vėjas laiką,
Kaip tėvo ranka,
Jam padėka, kad tu – mama...
Laimingi žmonės šeimoje.










2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Malda už gyvus



Dažniau galvoju apie gyvus, –
Mirę – jau laimingi,
Žemė šalta ir abejinga,
Ji priima visus,
O einantis suklumpa
Prie kiekvieno kryžiaus,
Kiekviena kryžkelė yra baugi.
Žmogus – ne medis,
Kurio lapai krenta,
Nes vėl pavasarį šaka atgis,
Mes keliamės ir atgailaujame,
Malda pripildo sielą,
Kai šventą žodį sakome –
Už gyvus ir savus.
Nukritusiam lapui neskauda,
Prapuola po sniegu,
O kas kiekvieno gyvo laukia,
Visko nesurašysi
Į maldos žodžius...
Tiktai po jos prašvinta
Ir auštantis dangus.



Nuoga mintis




Mes gimėme
Nuogi ir šaukiantys,
Kada sušylame, vėl būname nuogi.
Kai žiemą šalta,
Jeigu niekas neapauna,
Bėgiojame po sniegą
Ir visai basi.
Kai alkanas žiūri į dangų,
Bet neko neprašai
Ir alkio nejauti.
Kiekvienas už save
Lygi nuogumo kaunasi,
Kol kraujo lašas
Lieka ant kaktos,
Kaip amžina dėmė.
Nuogumas, sako, nuodėmė,
O kas jau nuogas,
Tas atidengia savo sielą,
Tegu apspjaudo...
Gal ir prie visko pripranti?





Šeškinės mokyklai - 35



Mano kolegoms

Vaikai – tai mes maži,
Mūsų vaikystės veidrodis,
Kažkur toli jau atmintis,
Mokyklinis skambutis kviečia,
Kitiems skambina...
Susitikimai su vaikais –
Tai mokytojo laimė,
Taisai tik sąsiuvinius,
Nakčia taisai,
Nes dieną – pamokos
Ir pats gyvenimas.
Pasižiūri į savo praeitį,
Tada ir vėl matai, kaip auga,
Tavo vaikų vaikai,
Ir visada kita karta
Tave praauga.
Oi, tų klaidų, klaidelių lentoje
Juk būna begalės,
Bet mokytojas nori būti šventas,
Kaip ir mokiniai,
Tiki tuo arba netiki.
Gerai, kad gerą pėdą palikai,
Tuščia nebus senatvė
Ir užsipildys metų prarajos.








2014 m. lapkričio 26 d., trečiadienis

Laisvi paukščiai



Mano vaikai – gerieji paukščiai,
Dažnai nevalgę būna
Ir suka ten lizdus,
Kur susuka mažieji
Ir parneša, ką gavo iš laukų,
Žalių miškų, –
Ten gera ir saugu...
Pavasarį trumpai pagieda,
O vasarai atėjus
Peni jau savus,
Kai grūdą randa,
Nelesa, bet neša į namus.
Jei sausra ar audra praūžia,
Badas pažiūri į akis,
O kai palaisto lietūs,
Pakyla į dangaus mėlynę,
Prie žemės laikosi
Tik savo šaknimis.
Kaip gieda paukštis, kada laisvas,
Narve nutiltų
Gyvybė ir viltis...

Lakštingala



Lakštingala – jokia ponia,
Mažas, neišvaizdus paukštelis,
Bet gieda veltui miškui,
Kiekvieną vakarą užmigt neleidžia...
Tada ir girdisi toli,
Kai tyras oras – nė vėjelio,
Sustingusi ir lapija
Slepia nuo pikto vanago,
Kad nenuneštų jos giesmės
Ir nesulesintų lizde vaikams,
Nes mažas paukštis
Apsiginti juk negali...
Lakštingala tik pakartoja,
Ko mokė ją tėvai,
Dora ir pasigirti gali,
Ji nurenka vikšrus nuo medžių,
Ko kiti net nepastebi...
Kiekvienas paukštis kalba,
Bet ji prakalbina pakrūmę,
Kurioje auga jos vaikeliai.




2014 m. lapkričio 25 d., antradienis

Giminės. Tėtis


Dariušas Kašani

Gražiausias žodis tėtis,
Kurį išgirdau,
O kiek laiko praėjo,
Tekėjo žodžiai upeliu,
Jie pro gimtinę ėjo...
Laikė ant rankų ir mane,
Kai valgydavau, dar ilgai ilgai
Ant kelių jam sėdėjau,
Buvo karališka puota:
Laikė tėvelis šaukštą,
Drožtą jo paties,
Kvepėjo iš sriubos spirgučiai,
Atrodo, žirniai ritinėjosi...
Tėvelį visada mačiau darbe
Jis lauką arė ir akėjo,
O prakaito gili srovė,
Kaip upeliukas nuo kaktos,
Dažnai tekėjo.
Dabar Tave matau
Tai džiaugsmas mūsų giminės,
Kad ji sparčiai platėja.


Nulieta kulka iššauna




Per daug jau viename taške
Pakirstų kulkos, –
Tik ji viena
Pravirkdo motinas,
Linksmas jaunamartes,
Kurios vaikinų nesulaukia
Ir daugiau neapkabina...
Kiek pasislėpusių ir paleistų
Dėl ko, už ką – net nežinia,
Kas pasiuntė į ugnį,
Kiek jų nuliejo, neskaičiavo,
Kiek nužudys tik ji – viena,
Patykojusi ir užkliuvusi.
Gavo komandą ir pirmyn,
O sūnus vieną motiną
Teturi...
Kiek kulkų apkaboje?
Kas kulką ima į rankas,
Gal žino?


Vedantis instrumentas



Darna pasaulyje,
Kai vienas instrumentas veda,
Išsiskiria jo garsas iš kitų
Ir kompoziciją kuria gyvenimas,
Kuris nepasiklysta
Tarp daugelio natų...
Simfonija – tai miškas,
Mes jame gyvename,
Atliekame kiekvienas savo ariją
Ir nusilenkiame žiūrovui,
Kada širdis sugroja
Nepakartojamą finalą...
Muzikai nėra pradžios nei pabaigos, –
Kiti ir vėl panašų garsą atkartoja:
Jūros ošimą, upės tėkmę,
Amžinai neramią,
Ir vieną uvertiūrą – versmę,
Kada ima virpėti lapas drebulės
Nuo lengvo vėjo,
Netgi nuo kaitros.
Oi, akys ieško visada darnos...






Marta Deyanova

https://www.youtube.com/watch?

Marta

Graži lakštingalos giesmė,
Tarsi pavasarį malda,
Kad augtų ir žydėtų medžiai,
O mažieji lizduose.
Visus garsus sukaupia muzika,
Atlieka švelnios rankos,
Kaip motinos širdies daina...
Oi, skambina iš atminties
Daugybę kūrinių
Ir kiekvienas klavišas – akordas,
Prikeltas net iš praeities
Ir sugrąžintas dabarčiai – vaikams
Lakštingalos giesme...





Sandalai




Nebuvo turtingiausias,
Kas nešiojo sandalus;
Išmokęs staliaus amato
Uždirbo šeimai duoną,
Sėdo mažas prie išminčių
Ir davė žinią pranašas,
Kad tik dangaus šviesa
Maitina sielą ir suteikia galią.
Rašto kalba – pirma knyga
Atvėrė mokslui kelią,
Ko neužrašė, tas prapuolė,
Pavirto žemėje tik į kryželį.
Iš paprasto ir amžinojo laiko
Visi kas dieną keliamės
Ir einame keliu,
Per gelsvą smėlį,
Kiekvienas su savo sandalais...



2014 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Ne kirvis kerta...



Žiema – tai poilsis miškų,
Laukų – nelaimė,
Kiek daug gėlių žiedų
Neprisikels gyvenimui...
Kiekvienas nori būti toks gražus,
Kad trauktų akį,
O daugelis – dar ir kilnus, –
Kaip seniau žmonės sakė.
Tik sėklos nepražūsta,
Nemiršta, kaip drugeliai,
Ir vėl atauga pamažu
Ir iškelia žiedus į saulę.
Sniegas apdengia medelius mažus,
Kaip motinos ranka – taip švelniai,
Kad nenulūžta pastiebėliai,
Jaunos šakelės...
Tik piktas vėjas ir audra
Nulaužia net viršūnę žalią:
Dejuoja eglė, jos dukra,
Kad jau šakų pakelti nebegali...
Nulūžusį greit nukerta miške,
O mes vis tęsiame
Savo vargingą dalią –
Sulaužyti, paniekinti ir atstumti,
Vis kenčiantys nuo dievo duotą
Skaudžią savo negalią...




Gyvenimo himnas



Pats iškiliausias himnas –
Tai gyvenimas,
Jame tik tiek spalvų,
Kiek telpa žingsnyje,
Per kurį atsiveria dangus.
Gražiausias iš visų – vaivorykštė, –
Jos trumpas kelias,
Nuo pievų iki tolimo dangaus,
Visas spalvas surinkusi
Tave arti matau;
Nuskaidrintas mano pasaulis,
Kada piešiu, rašau
Tik tau.
Klausausi, kaip audra artėja,
Griaustinio – iš toliau,
Kai žaibas palytėjo,
Tau „myliu“ pasakau...
Nepaprasta melodija –
Gyvenimo giesmė,
Kada suvirpa visos stygos,
Pasakome vienas kitam:
„ Atsiprašau,
Jau viską iki paskutinio garso
Išklausiau“...
Nueiname kiekvienas sau.






Mažajai





Tiffany Rita Kashani

Auga dama – bus kažkada mama,
Dabar – saldus miegelis,
Kol supa ir myluoja
Tėtis ir mama,
Auga mažylė, kaip daigelis.
Netruks ir įdegs saulėje,
Pašauks tėvelį, mamą
Bėgioti po pievelę.
Visi tėvai vaikams, kol auga,
Padovanoja savo laiką, –
Vaikystė – tai palaima,
Kai gali šaukti prie savęs
Tėvelį, mamą.
Neženkime toliau, –
Gyvenimas visiems pasiūlys vietą
Po dangaus skliautu,
Nugris ir ilgesio takus
Į išsvajotą namą...