2017 m. liepos 31 d., pirmadienis

Nešauk



Jei šauni tu į briedį,
Kol kaimenę jis laiko,
Gali ir pats apkvaišti
Nuo parako ir tvaiko...
Jei gali vytis vilką,
Kai jis vaikams ką neša,
Gali netekti kojų,
Suklupti ir ant baslio...
Jei gali pakabinti
Ragus ant savo sienos,
Medžiotojo trofėjų,
Galėtum ir parduoti
Šėtonui savo sielą.






  

Miegotume ramiai



Ona Baliukienė

Triukšmingą metą
Žmonija gyvena,
O vis tik norisi
Didingos tylumos,
Kad ir girdėtųsi,
Kaip gieda paukščiai,
Upelis kaip čiurlena,
Kaip girgžda svirtys
Kaimo vienkiemyje,
Ugnelė krosnyje plevena,
Žvaigždė kaip krenta
Dangaus sutemoj...
Nekalkit, žmonės, plieno
Dėl kalavijų ir patrankų,
Matys mūsų vaikai,
Kaip miega paukščiai,
Kaip srovė teškena,
Kaip liečia tyliai
Veidą saulės spinduliai.







Bėgu su saule



Aš niekur šiandien nebuvau,
Tik aplankiau savus
Smėlio kalnelyje
Mintimis,
Nubridau per pievą,
Nuskyniau žiedą
Baltos ramunėlės,
Tau išbūriau laimę...
Papurčiau šaką beržo,
Išgirdau vaikystės aidą,
Pridėjau ranką prie akių
Žiūrėdama į saulę,
Kad neapakintų dangus,
Didingas debesų pasaulis...
Išgirdau žvirblį,
Čirškiantį visai šalia,
Jo giesmėje paskendau.



Liepos karoliai



Pasidabino liepa
Mažyčiais karoliais,
Jie tilindžiuoja
Vėjo supami...
Ne – tai vaikai,
Kurie ką tik žydėjo,
Dabar tik prie rankelių
Mamai prisegti...
Ilgai augina,
Supa, glamonėja,
Per žiemos šaltį
Būna aploti
Ir apkamšyti sniego pagalvėlėmis,
Kaip ir visi maži...
Pavasaris,
Šaltis atlėgo,
Šilti orai atėjo,
Paleido liepa
Ir savo vaikus,
Tada vėl sužydėjo,
Susikaupė medus
Mūsų kieme,
Prie avilių...




Laiškai ant lašo


Tave matau – sudrėksta akys,
Rasa nukrito ar lietus,
Jaučiu, kad laša,
Tau kasdien po laišką
Rašau ir netikiu,
Kad šitiek metų
Nukrito su lašu...
Laikau delne
Ir paskutinį laišką,
Suvilgytą jautriu žodžiu,
Atplėšk, paaiškink,
Ar viskas tikra,
Kuo tikiu...



Šaknų labirintai



Stipriausios medžio šaknys
Atsiveria, kai mindomos,
Kasdien nubyra smiltys atminties,
Taip kyla ir paveikslas praeities...
Mažo – mažytės šaknys,
Kaip ir mažos pėdos,
Nekaltos, tarsi angelų giesmė;
Vėjui nesiseka išrauti,
Nes jos – prie žemės,
Mūsų giminės.




2017 m. liepos 30 d., sekmadienis

Kaimo paveikslai



Reikia pažinti tėviškę,
Kaip artimiausią žmogų,
Jau nuo vaikystės sekti
Tėvo pėdomis
Ir klausiamai žiūrėti
Į akis,
Kai aria,
Sekti dar šviežia vaga
Paskui varnėną,
Kai beria grūdą,
Biržyti...
Klausyti ir klausyti,
Kada plaką dalgę,
Pačiam nukirsti pirma piktžoles,
Paskui jau stot į pradalgę,
Drauge ragauti sulą,
Raugtą dar pavasarį,
Mokėti šienpjovių dainas...
Ant balkio pakabinus
Ramunėlių saują,
Draugauti visą amžių
Su arklu ir dalge,
Tada tiesus bus tavo kelias,
Keli paveikslai
Ryte ir vakare.





Kaimynystė



Senokai liepos nužydėjo,
Bet jų kvapą jaučiu
Ir iš labai toli,
Girdžiu, kaip dūzgia bitės
Kaimyno avily...
Užsitepiau iš ten
Medaus ant riekės,
Pakvipo visas kambarys,
Tarytum meilėje
Bitelės spiečiasi,
Saldžiam draugystės bučiny...



Ateities atolas



Pražydo pakelės baltai,
Išlindo karčiosios geltonos,
Kur buvo prieš daug metų
Šieno pradalgės,
Kvepėdavo dirvonuose
Čiobrelių svaiginantis atolas,
Žydi Sosnovskio barščiai,
Lenda į akis
Nuodingų morkų galvos...
Bijau net bristi
Kiek toliau,
Kad neišbertų pūslėmis,
Žiūriu tiktai iš tolo,
Kaip netoli buriuojasi gandrai,
Paliks jie mus
Ir tas nenušienautas pievas,
Nes varlės šokinėja
Ant atolo...



Šviesos kelias



Kai laidojau savus,
Buvo nyku ir gaila,
Dunksėjo molio gabalai,
Tarsi dangus į žemę pažiūrėjo...
Suskambo smėlis,
Kaip varpo garsai,
Lietaus lašai
Vargonais grojo
Ir linko beržas pakelėj,
Lapai į ausį sušnabždėjo:
„Jau nebėra,
Nebėr, nebėr“...
O danguje saulutė šviečia,
Nudžiuvo ašarų lietus,
Dėkoju dangui,
Žvaigždžių spiečiui,
Kad viskas bus...








Pamąstymai




Šventa palaima – kūdikystė,
Kai tyros akys,
Tarsi mėlynas dangus,
Vaiko tikėjimas – naivus,
Be nuodėmės , klastos ir keršto,
Taikus, tarsi aušra,
Kai nėra dūmo...
Tiktai suaugę
Kuria židinius dėl prabangos,
Seni palinksta prie lazdos
Ir šildo sąnarius...




Pamatykime, kas gražu


Mano sūnau,
Dabar esi toli
Nuo savo tėvynės,
Reprezentuoji Lietuvą,
Jau kitoje šaly,
Tegu ir mėlynas dangus
Didžiuojasi tavimi...
Mano dukrele,
Džiugink tautą,
Kurioje esi užgimusi,
Parodyk man,
Kaip ten gražu,
Kur auga palmės,
Pasidžiaukime ir sūneliu
Abi...
Aš tau nuskinsiu dobilą,
Leliją ir jurginą,
Kad būtume jau amžinai savi.



Atklydusi mintis


Tradicinės gėlės



Nuo senų senovės
Augo rūtos, mėtos
Darželiuose močiučių,
Jaunų seserų,
Patiko prižiūrėti
Bijūnus prie langų,
Mažai juos reik ravėti,
Papartis ir kaip skėtis,
Apgaubęs laiko žemę,
Tarsi savo tėtį,
Po juo – pavėsis,
Skruzdėlėms – jauku...
Oi, vasara į rudenį žingsniuoja
Šviesiu saulės taku,
Todėl jurginai raudonuoja
Prie visų sodybų,
Nukąs žiedus šalna rugsėjo,
Bus graudu...
Tegu, pavasario sulaukę
Žydėsime kartu.






2017 m. liepos 29 d., šeštadienis

Šventi augalai



Ne visas kapines
Netgi savi aplanko,
Mediniai kryžiai stovi neilgai,
Akmuo prisimena tik datą,
Kada į dangų iškeliavo
Tėvai ir broliai,
Seserys, vaikai...
Medinės tvoros – ratų stipinai,
Per daugel metų
Sukdamiesi dyla,
Trūnija, tarsi namo balkiai,
Sugraužti ir kinvarpų,
Pabyra pjuvenų purslai,
Netgi bažnyčių mūro
Sienos skyla,
Ant jų išdygsta
Šventi augalai...



Patikrinti žodžiai jausmais



Sakykime žodžius,
Kurie jau patys
Veržiasi iš lūpų,
Nubyra skausmas,
Lyg lietaus lašai,
Susigeria į atmintį
Giliai giliai
Ir metų metais neišblunka...
Kalbu tik atvirai,
Kas susikaupę,
Patikrinta gerai.
Kitaip – tiktai fantazija
Ir neprinokęs vaisius,
Kuris ir nukrenta anksti,
Nevalgomas visai...
Kol nepaliesi žemės,
Nevirs žodis ugniakuru
Ir pilkais pelenais.





Belsti...



Ilgai klebeno
Prie šulinio svirtį,
Labai ištroško
Čia atsigerti...
Ilgai barbeno
Lašai į langą,
Nemačiau kiemo,
Kur du balandžiai...
Ilgokai beldžiu
Į tavo širdį,
Galbūt tu miegi
Manęs negirdi...
Ilgai bildėjo
Vežimo ratai,
Kai mano sesės
Kraitelį vežė...




Virpesiai



Nieks neapsaugos
Jauno medelio
Nuo briedžio kojos
Kietos kanopos...
Nieks neapsaugos
Aukšto berželio
Nuo audros gūsio,
Lauš viršūnėlę,
Raus iš šaknelių...
Nieks neapsaugos
Melsvųjų marių
Nuo vėtros šėlsmo
Aukštų jos bangų...
Nieks neapsaugos
Senų tėvelių
Nuo rūpestėlių
Saviems vaikeliams...




2017 m. liepos 28 d., penktadienis

Mano giesmelės



Daug metų skyriau
Savo giesmelėms,
Kad jos jau skamba
Po visą šalį.
Vienas išmokau
Iš motinėlės,
Iš sengalvėlės,
Kai maža kėliau.
Kitas išgirdau
Iš lakštingėlės,
Kai šieną grėbiau
Žalioj lankelėj.
Trečias kartojo
Srauni upelė,
Kai kojas ploviau
Po viso kelio.
Visas sujungiau
Į vieną giją,
Dabar tau juostą
Audžiu tėvynei.
Neužliūliuosi
Mano galvelės
Nei gražiais žodžiais,
Nei aukso
Kalnais.
Kukuok, gegute,
Prie mano lango,
Baltam beržely,
Metelius rankiok.
Kai išrypuosiu
Visus žodelius,
Tada ir kviesk man
Į aukštą dangų.




Pamąstymai



Senatvė – tai ilga
Rudens diena,
Su šlapdriba ir gruodu,
Šalti ledokšniai
Brenda per pusnis
Į naktį juodą,
Pasiremi jais kartkartėmis,
Statai kojas vienodai,
O jos vis krypsta į šalis
Ir išsitiest neduoda...
Rausvėja vakaro žara
Vienodai, oi, vienodai.


Praregėjimai



Matai per vasarą,
Kaip laikas skuba,
Kada žiūri į žiedelius, –
Bijūnai nubyrėjo,
Jurginai kelia galvas,
Lenkia stiebelius,
Kol nenulaužia vėjas
Ir nepermerkia lietus,
O susimąstęs būna
Jis labai gražus,
Nes kiekviena diena –
Rytojus,
Žemės Rojus.



Apleistame darželyje



Paseno rankos,
Akys neprimato,
Sugrubę pirštai
Nebe nupeša žolės,
Patvoriais žolės tarpsta,
Netgi dilgėlė...
O rūtos sėjasi iš anksto,
Iki rudens ir vėl žydės,
Paberia sėklų,
Pažiūri į dangų,
Tegu palaisto lašas
Iš mėlyno dangaus
Šiaudinės skrybėlės...
Pakilo daigas mėtos,
Pakvipo kiemas
Ligi pat erdvės,
Kurią norėtume turėti
Iki pat mirties...
Neaudrinsiu jausmų,
Juk pienės visą rudenį
Žydės.



Žiedai



Sakyčiau: „Pasiilgau“, –
Būtų netiesa,
Tiktai dalis mano širdies
Atlieptų tavo aidą,
Palinkusi šakelė
Žydėtų visą vasarą
Ir mus abudu laimintų...
Deja, nužydi vienas žiedas
Ir nuvysta,
Nukrenta,
Kaip gaili rasa,
Prie žemės prisiglaudžia.







Gyvybės vaivorykštė





Kai nueini pusę gyvenimo
Siauru taku,
Tarsi upelio vingiais,
Tada – krioklys
Tau prieš akis,
Vaivorykštė pursluose spindi
Ir atsidžiaugti negali...
Pilu iš saujos
Likusį gyvybės vandenį,
Lašelis – į akis,
Kitas – ant kaktos,
Žinau, kad jis – pašventintas
Pačios gamtos...
Pasiekę vidurį
Vis leidžiamės ir leidžiamės,
Pakilsime į dangų,
Kai vaivorykštė sustos.




2017 m. liepos 27 d., ketvirtadienis

Dundu gyvenimo keliu...



Siauruko bėgiai nuardyti,
Tik du vagonai palikti
Ir tie – keleivių ne pilni,
Šmėžuoja Kasagorai
Tik vaikystės atminty...
Pabėgius kaimynai sunešė,
Supjaustė, sukūreno,
Nes pusvelčiui buvo pirkti
Ar pakelėje sumesti,
Tokia jaunystė mano,
Ankstesnė – atminty...
Anykšta susirangiusi,
Kaip traukinuko bėgiai,
Vietom tokia siaura,
Kad perbristi gali,
Nes užtvankoje nebėra
Ir atramų, lyg pabėgių,
Siauruko kelyje
Ir mano atminty...
Nebegirdžiu py py – py py.



Vakaras artėja



Nutilo vėjas,
Vakaras artėja
Ir nebejudina šakų...
Berželio lapai subliksėjo,
Lyg veidrodyje atvaizdas,
Gražus paveikslas,
Prabėgusių dienų,
Pageltę virsta pinigėliais,
Kurių nebeturiu...
Ruduo – visiems ruduo,
Kas mokėsi,
Kas mokė,
Kas visas pamokas mokėjo,
O kas pamiršo,
Kokia aš buvau,
Dabar esu...



Dangaus akys



Dangus – tai mano akys,
Kas ir nematoma,
Matau...
Lyg naktį dega žvakės –
Tai žvaigždės iš mėnulio
Apšviesto dangaus...
Pasveikinu kas rytą saulę,
Vidurdienį atokvėpio prašau,
O vakare paskęstu
Poilsių tarpekliuose,
Bet vis tiek dangų
Savo akyse turiu,
Matau...
Tu man – dangus,
Tave turiu,
Kada ir nematau.




Spalva – sielos atspindys



Iš visiškos tamsos
Visi išėjome,
Kai apšvietė šviesa,
Paskui ją ėjome,
Paliečiame dažnai
Ir aklą sieną,
Perbrėžtą liniją,
Kur kertasi šviesa
Su tamsuma...
O pilkos spalvos
Nesiderina
Nei danguje,
Paveiksluose,
Nei posmuose,
Nei dainoje...



Atklydusi mintis


2017 m. liepos 26 d., trečiadienis

Pamokėlė



Didelis stalas,
Kėdės atloštos,
Viskas padėta,
Žemės paruošta...
Dėk sau į burną
Ranka ar šaukštu,
Palik ir dangui,
Kas jam priklauso...
Molinį puodą,
Kai virė košę
Mažame delne
Vaikai atsilošę...
Sulos ąsotį,
Baltam beržyne,
Kas jį išgėrė,
Niekas nežino...
Išmokyk vaiką,
Ką jam kalbėti
Prie svečių stalo
Ir namie sėdint...
Paduok į ranką
Knygą ir lazdą,
Pirma – jaunystei,
Antra – senatvei.

Žemės ir dangaus tvariniai



Žiogas čirpina per dieną
Ir visai neboja,
Ar kam tinka jo garsai,
Rytą keliasi, kiek pamiegojęs,
Nes tai – prigimties
Aidai...
Ploną tinklą mezga voras,
Jam nė motais, kas ateis,
Pačios musės skrenda storos,
Zyzia net maži vaikai,
Kol visus voras
Pribaigs...
Šypsosi skaisti saulutė,
Mirksi žvaigždės prorečiai,
Kaip man lengva parašyti,
Kas gerai,
Kas ir ne taip...




Visas gėlynas



Jau nužydėjo miške žibutės,
Kiek gi tu jaunas gali ir būti...



Galvą papurtė rausvas bijūnas,
Lyg savo dienas kažkur nustūmė...



Viena po kitos žydi lelijos,
Prie jų vis glaustosi gražus jurginas...


Ramunės žiedą lanko bitutė,
Kas dar gražesnio galėtų būti...






Amžinai žaliuojanti


Kiek rūtos lapų,
Tiek ir žodelių
Apie mergelę
Ir bernužėlį...
Rūtų vainikas
Dainose skamba,
Plaukia ir Nemunu
Per visus kaimus...
Žaliuoja rūta
Po mano langu,
Laukia žodelių,
Koks gi tu brangus...
Mano sūneli,
Gražiai augintas,
Tark nors žodelį,
Kad man širdelė
Šiandien nurimtų...
Miela dukrele,
Ką tu svajoji,
Tegu vainikas
Rūta žaliuoja...
Mama ir tėtis
Rūtose miega,
Broliai ir sesės
Angelais skrieja...
Kur aš atgulsiu,
Sėkit rūtelę,
Ji tiktai viena
Supranta dalią,
Koks tas gyvenimas...




Rudens pranašai


Šermukšnėlė karti,
Kol dar neprinoko,
Kol šalna nekando
Jos geltonos uogos...

Anksti ji žydėjo
Kvapniaisiais žiedeliais,
Dulkeles jos rinko
Bitės ir kamanės...

Vėjas vis kedeno
Garbanas baltąsias,
Tik žiemai atėjus
Uogas paukščiai lesa...

Ilgai jos paraudusios,
Kabės rudenėjant,
Lyg veidai mergelės,
Vis dar netekėjusios...

Miela šermukšnėlė -
Pranašas ankstyvas,
Kad jau rudenėlis
Bėga per arimus...