Netoli ežero, tarp krūmų,Nors labai menkų, kuklių,
Atsiveria graži laukymė-
Ji artima turbūt ir matoma
Tik iš arti, bet ne visų.
Ji tiems labai brangi,
Kurie čia yra gimę
Ir augę bebėgiodami
Laisvos laukymės vidury...
O aš dabar esu tik prašalaitis,
Praeinanti taku į mišką
Arba pasiimanti Žemės kraitį-
Žalumą, ežero bangas
Ir visa tai išsauganti širdy.
O nieko kaltinti dėl to nereikia-
Net paukščiai gina savuosius lizdus.
Bet taip smagu pro laukymę praeiti,
Paglostyti Širmutei baltus
Kaip rankšluostėlis karčiukus.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą