Upelio sekluma

Seniai nutirpo sniegas
Ir polaidis į upelius subėgo,
Pakalnėmis ištiško ir nubėgo...
Kupsteliuose purienos geltonuoja
Ir plukės mirga marga
Žaliame miške...
Prieš saulę pievose drugeliai,
O mėnesienoj pilkos peteliškės
Taip išsiilgusios šviesos
Vis nepavargsta ir nemiega-
Nenuoramos plazdens iki rudens.
Upelio vandenys pasislėpė
Ir seklumos jau kyšo...
O tuštumos nebūna-
Žolės vietą smėly
Užkariavusios kikens.
Didieji akmenys ir juokiasi-
Mažieji nuridenti pyksta,
Kad prie kitų krantų reikės gyvent.
Visur gražu, jei akys gera mato,-
Žiedai žiedai iš abiejų krantų,
O nusiprausti, pasiteškenti
Dar visur vandens užtenka-
Širdis dažniausiai ilgis seklumų...
Tiktai ramybę susirast nelemta,
Kai vasaros kaitra prie ežerų.
Prie upeliuko pasilik-tylu tylu.
2009