Kai be viršūnės

Dažnai aukštyn išaugusius
Medžius apkarpo ir genėja,
Kad būtų vaisiai jų arti,
Kad patogiau žiūrėtųsi
Ir nekliudytų, ir užstotų vėją...
Bet ar šie siekiai
Taip lengvai pasiekiami?
Dažnai rankas ir kojas pančioja-
Užčiaupia kitiems burnas,
Kad būtų visi tylūs,
Būtų žemėje ramu...
Ir kaip kitaip susikuria galiūnai
Sau laisvę svetimam kely?
O nuskriaustam tik varpas gaudžia-
Paguoda , kuri būna be šakų...
Tai kas, kad žiedus tebekrauna,
Bet nederlingas bus ruduo.
2009