2014 m. balandžio 30 d., trečiadienis

Su tylos diena



Vienam gyventi patogiau,
Kur padedi, ten surandi,
Tyla baikšti nešaukia,
Kai užsidaro langas,
Griaustinio negirdi,
Prie durų žvirblis nesiklauso.
Namai tušti tušti,
Tik savi žingsniai kaukši,
Tada basa einu,
Kad negirdėtų ant stogų
Varnėnai įsitaisę.
Užkluptų vėjas ar lietus,
Pakeltų triukšmą kamine
Juodoji kuosa,
Prie sienos, moliniame lizde,
Kregždutė peri savo vaikelius
Ir mano tylą saugo.
Vienam tylėti patogiau,
Kai visi šaukia...



Iš pasakų į dabartį žiūriu



Lankau draugus tik mintyse,
O jų mažėja ir mažėja,
Prie kelio nyksta ir beržai,
Senų liepų alėjos vis retėja...
Ir pasakos iš praeities,
Kai Eglė tapo karaliene,
Suplyšusiais viršeliais
Guli sau palėpėje,
Močiutė versmėje
Lino paklodžių nevelėja...
Priklaupusi ant liepto
Nuleidžiu rankas
Ir bėga laikas pro pirštus, –
Tarsi pakrūme vėjas,
O properšose debesų
Saulė nušvinta
Ir nusileidžia už miškų,
O aš lieku, –
Čia – mano tėviškė.




2014 m. balandžio 29 d., antradienis





Kiek vienas ąžuolas,
Anksti subrendęs ir suaugęs,
Galybę gilių užaugina,
Paskui išbarsto po visus kraštus?
Juk niekas neskaičiavo,
Kiek jaunų išdygo,
O kiek paliko prie miškų...
Koks būtų žalias ąžuolynas,
Jeigu nesproginėtų bombos,
Neskristų kulkos vėju
Ir neužmintų niekas ant minos.
Oi, kiek našlių paliko
Ir meldžiasi dabar po ąžuolu senu,
Kur koplytėlėje kryželis
Arba rūpintojėlis - vėl su kryželiu...
Žemė sava priglaudžia,
Kas grįžta su tikėjimu giliu,
Kad visada iš tūkstančių -
Švelnių, gelsvų,
Nors vienas daigas
Sugrįžta ir suauga
Su protėvių kapais
Žaliuoju medeliu...







Nendrelė



Didžiulė laimė – nendrele siūbuoti,
Kol dar jauna, žalia,
O ežero didžiulis plotas,
Kur nardo žuvys,
Vaikštai tada liauna
Jo veidrodiniame sapne;
Sugauni ir aukso žuvelę,
Nors ji tarnaus tik vieną vasarą...
Tegu ir vakare,
Kai nusileidžia saulė,
Pradingsta sapno gelmėse
Ši nuostabi svaja,
Kad dar esi nendrelė,
Kuri liečia gelmes,
O kasos šildosi saulės delne...
Aš visada linguoju,
Kai paliečia vėjas
Ir priplaka prie kranto
Baltas ir lengvas putas...



Su MOTINOS diena



Tie, kas kovojo
Už teisingą vardą,
Tiems pagarba ir padėka,
Nes jie kentėjo
Už visus, net ir mažus,
Kurie dabar tik pirmą žingsnį žengia.
Jų ateitis – kitoks gyvenimas,
Kur mažiau melo,
Daugiau duonos ir dainų
Iš tėviškės padangės.
Prisimenu metus,
Kai trūko lyg styga
Skaudi rauda prie stalo,
Nes laidojo nemirusius,
Negrįžtančius namo,
Kur motinos ir vaikai laukė.
Verčiu istorijos lapus,
O čia – vis pilkapiai,
Šalia kryželis – pažymėtas kapas;
Meldžiuosi už visus,
Kurių netekome.
Motule Lietuva,
Nuo čia prasideda ir tavo vardas.



2014 m. balandžio 28 d., pirmadienis

Vienos kartos žmonės



Dažnai taip darosi graudu,
Kada žinia ar laiškas
Per vėlai ateina;
Įstringa ašara aky,
O širdyje kažkas suvirpa...
Kol jaunas, tol gali
Nueiti tolius ir sutikti draugą,
Priminti ir kitam,
Kad dar esi prie kelio,
Lyg liepa prisiglaudusi,
Į saulę linkstanti...
Nužydi medis,
Lieka pumpurai,
Atauga sėklomis arba ūgliais lapoja,
O tavo rankos ir darbai
Priklauso tik nuo tavo kojų...
Prisėdu sau pakelėje,
O laikas jau prošal risnoja,
Tiktai jaunystės atgarsiai
Pasiekia vyturio giesme,
Iš kur Elmė pavasariais
Nuo Elmiškių putoja...
Žinau, ateis žiema,
Nutils ir jos daina,
Bet net ir baltas apklotas primins
Takus mergaičių ilgakojų...





Spalvingas laikas



Gamta nuspėja laiką,
Bet kartais ir ji apsirinka:
Pražysta medis taip anksti,
Kad jo žiedus šalna paliečia
Ir į žemę krenta...
Sulaukiau šiandien šilumos,
Pavasario atodūsio,
Lašo rasos, lietaus,
Kuris palaistė jau miškus,
Gyvybę žiedui sugrąžino...
Vėl atsistoju prie ribos,
Bet jos neturi laikas –
Tokia akimirka trumpa,
Kai baltas žiedas krinta...
Sekundė mano – ji vienintelė tikra, –
Voratinklyje baltas žiedlapis įpintas,
Siūbuoja vėjas
Taip aukštai šakas,
O žiedų lietus sninga sninga, –
Kaip ir mano laikas;
Jis tarsi sustingo...






2014 m. balandžio 27 d., sekmadienis

Balta laimė



Pražydo sodai
Ir miškuose balta, –
Pakrūmėse ieva
Paskleidė kvapą salsvą,
Nuo jo taip sukasi galva,
O iš dangaus kaitra
Paženklina lapus
Kiekvieno medžio atskirai, –
Tarsi motulės rankos,
Kai siuva dukroms sukneles,
Pakraščius neria vąšeliu,
Krakmolu pastandina...
Praskleidžiu mėlynas alyvų šakeles
Ir ieškau išsvajotos laimės –
Čia dūzgia bitė,
Pasislėpusi kvapų sraute,
Parodo, kad visas pasaulis –
Vienas šešiais lapais žiedas,
Jame – ir tavo laimė...






Užuojauta Antano šeimai


Mačionys - Leliūnai

Gyvenimas – tai pergalė
Prieš visagalę mirtį;
Tada tik pamatai,
Kai užveria vartus
Ir eina žmonės į kapus
Paskui bažnyčios varpo dūžius
Su A+A malda,
Kuri nubrėžia ribą
Tarp buvusių dienų
Ir ateities, kuri tokia šventa,
Kad galima tik pasikliauti
Vien malone Dievo...
Gyvenimas – ne prabanga,
Kad laiką leistume
Tik vėjais...
Užuojauta žmonėms,
Kurie taip neseniai išėjo.


2014 m. balandžio 18 d., penktadienis

Kambarinė gėlė



Gėlė – tai tavo veidrodis
Ir tavo akys,
Kur krypsta ji,
Žiūriu labai rimtai,
Nes apvalus ir saulės takas,
Ji kas dieną paskui seka,
Bet ant palangės
Jai darosi per ankšta,
Pritrūksta meilės
Ir apkabint pavėlavai...
Prisėdu ir atsiremiu,
Matau tą patį vaizdą –
Aplink pilki namai
Ir siekiu akimis
Tik mėlyną padangę, –
Abi mes vienišos,
Bendri jausmai...




Pyragas



Dažydami Velykoms kiaušinius
Vis prisiminkime pyragą,
Koks bus tas baltas
Vaišių stalas nuostabus,
Kada drauge pavalgys...
Pavasarį kiaušinių – į valias
Ir laikas į dirvą paberti
Dar užsilikusius aruode
Gelsvus grūdelius,
Kad iš jo augtų
Naujos varpos...
Visi brandūs grūdai –
Vienos šeimos vaikai
Jau po pasaulį išsibarstę,
Ar pagalvojo apie tai
Juos sėdami tėvai,
Kad nebesės drauge
Net per Velykų šventę...
Renku žodžius,
Pyragą suraikau,
Jau suberti į prijuostę grūdai,
Arimais pareinu
Vis tais pačiais keliais,
Atsiremiu po valgio
Į bendrą šventės stalą,
Linkiu, kad niekas nepavargtų.










Atlaidumas



Linkėjimai geri –
Tai gražūs žodžiai:
Sveikatos, atjautos širdy,
Kad būtume visi vienodi...
Ranka prie rankos,
Širdis prie širdies
Ir ant pečių viena našta,
Paženklinta ir kryžiaus ženklu,
Betgi ne vienas jį neši,
Gyvenimo keliai –
Tiktai į dangų mėlyną
Visų vienodi...
Kai rytas prisikels,
Balta gėlė,
Alyvų šakele pamosiu,
Kad neštume gerumą
Ateities vaikams, –
Kaip visų taurų žodį,
Duonos skonį.
Atleidžiu su užuojauta ir nelabam,
Kas daro pikta,
Bet rankos nepaduodu.




Prieš Europą pranašams



Rytais varlės triukšmą kelia,
Kai apšviečia jų darbelį, –
Tiek to neršto burbulų,
Neužtenka net naktų...
Vienos žalios – iš daubų, –
Kaip civiliai, – net gražu.
Kas nupirko joms tą rūbą
Ir dar žanduose – po dūdą,
Kad girdėtųsi toli,
Ką jos šaukia prie savęs...
O ta bala – pinigai,
Nes apmoka neblogai
Už žinias, kad mes prieš eurą,
Visos žaliosios kariauja...
O čia pat jau ir ruda,
Su pilka ir slepiančia,
Pritaria, kad laisvės nori
Vienas aukso bosas storas;
Reikia šalį paklaidinti,
Kad galėtų turtą semti,
Dar supuvusiais vadinti...
Gandras netyčia užklupo, –
Šios Velykų kiaušus lupo, –
Nuskriaudė visas varles
Ir rudąsias, ir žalias –
Euras bus ir balose,
Reikės slėpt nelegalius...





Su Šv. Velykomis



Žemės kalba – tai perspėjimas,
Kad ji – ne apvali,
Negali būti ir kita, –
Jinai vienintelė,
Tarsi Velykinis kiaušinis,
Kurį nudažome
Tik vieną sykį per metus,
Lukšte išraižome žvaigždes
Ir upių vingius...
Taip susisiekia ir dangus
Su mylima žeme,
Kurios trynys – gyvybė,
O matome tik lukštą –
Marginame, dažome,
Bet ji pati – nepakartojama:
Geltona, žalia ir raudona
Ant balto balto dugno...
Pati brangiausia žemė Lietuvos, –
Kaip mažas stalas,
Kur padėta duona,
Sėdi smalsus vaikas,
Viršuje saulė – tik trynys
Velykinio kiaušinio.





2014 m. balandžio 17 d., ketvirtadienis

Rausvi žiedai



Medžiai nesvarsto,
Kodėl vėjas pučia -
Jie geria vandenį
Iš gilumos versmių,
Šaknis įleidžia,
Viršūnes iškelia
Ir stojasi kaip mūru
Su daugybe žiedų...
Vėjas šakas klebena,
Vieną kitą laužia
Ir bėga per laukus,
Jam kelią vėl pastoja kalnas,
Apaugęs lyg barzda
Daugybe medžių išlakių;
Pasiaus ir bus ramu.
Pavasaris – talentingiausias dailininkas,
Kol dera visos spalvos,
Piešia žaliuoju pieštuku.
Pasaulis visas margas,
Kai šiltai šypso saulė,
Kiekvieną medį puošia dailiai,
Visų lapus išmargina
Plačiuoju vėjo teptuku...
Yra vienintelė spalva –
Rausva pavasarinė meilė,
Kuriai net vėjas nebaisus,
Švelnesnė už visus...

Su duona ir druska



Visas pasaulis – tikra šventė,
Kai rankoje šakelė žydinti,
O viršum galvos – saulė,
Kuri pasveikina,
Taip keliasi rytais
Didžioji paslaptis...
Paskui diena prašvinta,
Danguje – spindesys,
Kuriam nėra lygių,
Nes ji – draugystė,
Visos žmonijos
Amžina viltis,
Kad saulė švies net rudenį,
Kada duona pakvips...
Su duona ir druska
Jau galima keliauti
Ir žiemą, per gilias pusnis.
Draugystė – rankos,
Kurios pasveikina
Visas šalis.





Pavasario kvapai



Nebeteka sula,
Bet kvepia lipnūs lapai;
Žaliuoja beržas – visa sveikata,
Kada palinksta šakos,
Nusvyra kasos –
Žiedų pilna viršūnė,
Į saulę atsukta...
Vaikštau mieste,
O pakelės – vieni berželiai,
Lyg eina pas mane,
Kai papučia vėjelis,
Linguoja, supa ir varnėno dainą,
Jai lenkiasi balta vyšnia...
Jų niekas rudenį nevalgo,
Nusiskina dabar kažkas
Ir statosi ant lango,
Kad ji kvepėtų
Ir primintų sodžių,
Iš kur visi keliavo su manta...
Ateina žmonės
Ir dainos iš laukų pareina,
Kvapai pasklinda
Ir vėl atgimsta
Mūsų Lietuva.






Mėlyni kiaušinėliai





Ką atsakysime vaikams,
Ką darėme ir ką padarėme,
Kai inkile varnėnas nebeperės,
Kodėl nesukalėme, neiškėlėme
Į seną medį namo,
Kuris po mėnesio cypsės...
Žali miškai,
Kurie subrendę
Ir turi daug drevių,
Supranta ir varnėno rūpestį
Dėl jo vaikų
Ir jiems šakas praskleidžia,
Kad būtų gera ir saugu...
Varnėno kiaušinėliai –
Panašūs net į dangų,
Nereikia marginti,
Velykas švęsime,
Kai žemėje bus visko iki soties,
Miške – tylu;
Saulutė šypsosi,
Kai nėra debesų...



Istorija ir dabartis



Žmonija primena,
Prikeldama istoriją,
Kai užplaukia ant ledkalnių,
Tada nuskęsta net „Titanikas“,
Paskui šlifuoja deimantus,
Kurie vis primena nelaimę.
Dabar jau niekas
Nebežino jų net kainos,
Nes ten – kančia,
Kurios neišmatuosi, nepasversi,
Nesugrąžinsi iš gelmių
Nuskendusios didžiulės mirties baimės,
Kuriai nėra ribų, –
Ten ašaros drauge paskendo.
Juk ne kas dieną
Grimzta keltai,
O lieka ten, dugne
Ir žemėje našlaičiai...
Kas juos globos,
Kas jiems sukurs legendą?
Tada ir patiki jėga,
Kuri nubaudžia žmones
Už jų didybės maniją,
Sukūrusius tik sau nelaimes...
O ką kalbėti apie karą,
Kai niekas jo nelaimi?


2014 m. balandžio 16 d., trečiadienis

Po 65 metų genocido


Mindaugėlio proseneliai ten buvo ir siaubą patyrė.

Žemė prisimena,
Kilnojasi kapai,
Iš jų dar sielos
Šiandieną vis prabyla,
Prisimena visi,
Kieno šeimos nariai
Iš bado mirė.
Gyvi netgi negimę
To laiko vaikai
Ir nuo ligų be vaistų mirę,
Seneliai ir tėvai
Nebe išgelbėjo savų,
Nes patys pakelėje
Buvo laidojami,
Be švento patepimo.
Po daugel metų
Saugo atmintį visi,
Kas grįžo į tėvynę,
Net nepalaidojo minties -
Atkurti paprastą,
Anų laikų iš Sibiro žeminių,
Kad jas matytų tie,
Kurie jau Lietuvoje gimė.
Prisiliečiau tarsi prie kryžiaus
Ir klausiu jūsų ir savęs,
Ar esame laimingi,
Kai laisvę mylime
Savo Tėvynėje.







Deimantai iš stiklo



Širdis apsąla
Nuo linkėjimų ir žodžių,
Kurie tokie tušti, –
Lyg pudra pavolioti,
Aplipę ir šlapi,
Kai pasenėja, dvokia,
Nes ne tikri
Ir padirbti iš deimantų,
Iš stiklo nušlifuoto.
Kai linkime draugams,
Tą patį skiriame ir sau,
Kad kažin kiek paguostume,
Perkeltume naštą
Sau ant peties,
Kai ašarą nešluostome...
Netikras blizgesys
Aptemdo protą
Ir tikime žodžių gausa,
Kad laimė – prabanga
Ir iš aukščiau ją duoda...
Tada linkėjimai
Pasiekia širdį,
Kai ranką paglostai,
Užtenka vieno žodžio –
Gerumo
Mokomės.







Gerumo upės



Pasiūti vėliavą lengviau,
Nei saugoti senelių siūtą,
Ji plevėsuoja metų metais,
Daug ilgiau,
Kol auga jų vaikaičiai
Už jūrų marių mėlynųjų...
Paukščiai čia atskrenda
Ir ilsisi ilgai
Ant laivo stiebo atsitūpę,
Jie atneša spalvas
Iš tėviškės žalių laukų ,
Geltono pirmo žiedo,
Raudono kraujo,
Kuris pulsuoja meile amžina, –
Kaip mėlyno dangaus
Ir vingių Lietuvos
Gražiųjų upių...
Mes – šiaurės kraštas,
Uždari mūsų jausmai;
Gal vasara trumpa
Tokias mintis
Kaip laikinas gūžtas
Širdy susuko?..
Tegu čia teka
Tik gerumo upės.





MES




Mes – paprasti skrajūnai,
Kelionių amžinų
Neramūs paukščiai,
Audrų klajūnai,
Raibos antys,
Perintys ant vandenų,
Iš kur gyvybė atsiranda
Lizde pavasarinio šauksmo,
Jisai iš pat gelmės
Iš žemės vidurių...
Pakyla tik į dangų,
Kad ir vėl apžvelgtų,
Kokia jinai graži,
Ir krenta atgalios lašai,
Prisotinti šiltos saulės, –
Tarsi parašo,
Kad žemėje viskas gerai...
Mūsų gelmė – tai mintys;
Po lašą trykšta,
Kai jas užrašai,
Kad niekada nesentų
Ir skiltų paukščiai,
Skambėtų giesmės vyturių
Aukštai aukštai...









Ką sėjame



Prie lūpų glaudžiame
Kiekvieną rytą duoną;
Jinai kvapni, drėgna, –
Tarsi rasos palaistyta, –
Nes žemė myli grūdą,
Priglaudžia jį į savo patalą,
Augina, saugo,
Kol vėl prabyla jo branda.
Pabertas grūdas
Tik iš meilės dygsta –
Lukštename savo dienas,
Kaip kukurūzo burbuoles,
O mintyse užgimsta
Gražus paveikslas
Geltonos saulės šviesoje...
Žemė gimtoji – motina,
Jos įsčiose – šviesa,
Ji priima kiekvieną grūdą
Nuo savo Tėvo danguje...


Draugų parodose. Jozsef Komaromi.






Kapų tyla



Kapų tyla,
Kur artimieji ilsisi,
Yra brangi vieta
Net ir be didelių paminklų;
Užrašas skelbia,
Kad žemės kauburėlis,
Ant jo gėlė viena
Bus visada šventa,
Kol atmintis išsaugota,
Medelis oš šalia
Ir savo šaknimis
Arčiau bus prie tavęs...
Kiekvienas lapas -
Tai buvusi diena
Pavasario žiedai
Sumirga akyse
Ir krenta, susijungia su žeme...
Tik saulė danguje
Šviesiausia žvaigždele
Užsidega lyg žvakė
Kiekvieną rytą
Amžina šviesa...
Oi, neskubėkime pas ją.





2014 m. balandžio 15 d., antradienis

Dovana



Brangiausios dovanos
Sutelpa širdyje,
Gyvenimo pilnatvė
Atsiveria tik akyse,
Kas ją kas dieną saugo.
Niekas neatneša aukos,
Kurios nenusipelno;
Prie kryžiaus visada dalis
Tavo kančios,
Po to jauti palaimą,
Kad nugalėjai ir likai
Galvą iškėlęs
Tik į aukštą dangų, –
Svarbiausia – tai,
Kas amžina;
Tikėjimas tik savo svajone
Ir artimųjų laime.





Didžioji pavasario šventė



Pavasario giesmių -
Šimtų šimtai:
Miške, kalneliuose,
Kai dangus giedras, -
Gyvenimo gija
Taip greitai rieda,
Kad saulės kamuolys
Rytais ir vakarais
Žemę, žemčiūgais žalią,
Iki pat gelmių pasiekia
Ir pakelia visus
Gyvybės giesmei...
Renku nukritusius
Vyšnių pirmuosius žiedus -
Štai ant šakelės vaisius,
Ką tik užmegztas,
Švelniai jau švilpauja varnėnas, -
Pirmas vaikelis gūžtoje
Dar neperėtas miega
Dėkodamas Velykų
Prisikėlusiems jausmams,
Pašauktos žemės
Ir dangaus spalvoms...
Širdis pati suranda žodį -
Aleliuja.
Kelkis.
Einam.







2014 m. balandžio 14 d., pirmadienis

Skundų knyga



Dvi akelės, dvi kojytės
Ir tik viena uodegytė;
Pasislėpusi po šluota
Čeža naktį,
Kažką šluosto...
Oi, tvarkinga ši ponia –
Nugara pilkšvai rusva,
Papilvė beveik balta, –
Prijuostė jai parišta.
Valo šaukštus, šakutes,
Kas dar liko nuo tavęs...
Ausys stačios visada,
Kad girdėtų, kas už durų
Tupi, saugo saldų sūrį,
Kai nubyra trupiniai,
Paslepia labai giliai
Nuo blogos, žvitrios akies, –
Dar pikčiurna nužiūrės...
Gaudo katinas peles,
Bet visų vis tiek neras...
Katinėlį myli, glosto,
O pelytei – tik su šluota.
Negeri dalykai darosi,
Lygių teisių reikia dvarui.










2014 m. balandžio 13 d., sekmadienis

Veidrodžių šalis




Kas buvo veidrodžių šaly,
Tas tiesą matė,
Kai vienas pažas vidury,
Ką tik norėjo, tą ir matė...
Po uždanga kiti,
Anų laikų plaštakės
Prieš veidrodėlį
Žaliai paryškina akis,
Blakstienos – kaip gyvatės...
Kiekvienas žingsnis – tyluma,
Kurių negirdi, nes nematomas
Ateina naktį nelauktai,
Praskleidžia vienas
Uždengtas duris,
O ten – tik veidrodis,
Kitas gyvenimas,
Kurio, be veidrodžio, nematome...




Priedainis


Meilės dainas
Kiekvieną dieną
Tau kuriu,
Kiekvieną vakarą dainuoju, –
Kaip volungė prieš lietų
Vis renku žodžius,
Tą pačią giesmę atkartoju...
Meilės daina – palaima,
Gėrio kupina širdis
Ir tau ją paaukoju,
Kad ant šakelės suptųsi lizde
Paukšteliai ilgakojai...
Ruduo įpynė į rusvas kasas
Gyvenimo rytojų,
Kiek liko laiko
Ties amžiaus riba, –
Kaip priedainį iš tos dainos
Berželiui pagiedojau...
Ar tu girdėjai
Mano giesmę danguje –
Aš ten rytais plasnoju.




Velykos visiems


Kada tauta
Stoja prieš tautą
Ir žeria kaltinimus,
Kad teisūs jie,
Kurie skaitlingesni
Ir per pasaulį išsidraikę,
Užėmę net ginklu
Kitų trobas ir žemę,
Kurioje nėra tėvų kapų,
Yra triskart neteisūs -
Prieš savo ateitį
Ir prieš istoriją,
Pasaulio žmonių taiką.
Jei prieš Velykas
Pasidalintų duoną,
Vandenį ir žuvį
Visi, kam ji priklauso,
Malda dėkotų net už trupinius,
Kitaip nušvistų akys vaiko -
Jos mėlynos tartum dangus.
Kam rankos kyla,
Kito turtą užgyventi,
Net ir po šimto metų,
Likimas atsigręžia ir prieš juos pačius, -
Žmonės nusimeta vergo pančius
Ir atėjūnui padai svyla...
Nacizmo pasekmės
Šiandieną dvigalviu ereliu pakilo,
Tiktai kitu vardu.
Jūs nieko neapginsite ginklu,
Ukraina pakilo,
Toliau gyvens tik su pasauliu,
Kuris jau nori būti laisvas
Ir pasiilgęs savo duonos,
Kaip taikos.




2014 m. balandžio 12 d., šeštadienis

Per žydintį Vilnių



Snieguolės nulenkė žemai
Savo mažyčius varpelius,
Suskambo ryto žemė,
Žibutės mėlynas akis pakėlė
Ir vėl užsimerkė...
Dabar eilė ir medžiams -
Žydi uosiai, karklai
Ir klevas gelsta;
Tarška mėlynuoju dangumi
Paskui varnėno giesmę
Saulės ratai,
Lietumi sutepami,
Beržo kasose vis prausiasi...
Koks mano Vilnius
Visada gražus, -
Kalba Vilnelė,
Nerį Katedros varpai prakalbina...
Skrendu lyg paukštis
Išdidžiai pakelta galva,
O Gedimino bokšte
Gal jaunikaitis laukia?..
Esu baltai pražydusi ieva,
Jauna balandė.