2012 m. liepos 31 d., antradienis

Mano jausmų paletė





Dabar žiūriu,
Kas kitoje pusėje ekrano,
Kokie čia prakaito lašai
Prilipę,- tarsi lyja,-
Prie kūno marškiniai.
Dar tebevirpa rankos,
Rašau žodžius kaip maldą,
Nes pagal amžių
Jie mano vaikai,
Kiti vaikaičiai
Ir byra mano ašarų lašai.
Kiekviena pergalė -
Tai džiaugsmas;
Kiekvienas sportas -
Šlapi marškiniai.
Kiekvienam sportininkui
Norisi daug žodžių aukso
Atseikėti, bet bus už darbą
Jiems vis tiek mažai.
Tas triūsas – neįkainojamas,
Matuojamas žmonių jausmais.


Gintarinis ratas




Skiriu Albinui Šileikai

Saulutė leidžiasi ramiai,
Jau vakaras tylus,
Nakties garsai – simfonija,
Kurią gamta sudėjo.
Kai rytą vėl ji prisikels
Apsukus laiko ratą,
Vėjas pakels bangas
Ir gintarus išneš ant smėlio...
Sesutei kaklą brolis puoš,
Ant siūlo vers skambius
Baltų putų purslus -
Tai Eglės tas kuodelis,
Niekad nesibaigiantis,-
Kaip mūsų kasdieninis darbas,
Mintys – tos verpėjos.
Ant prieverpstės pušų giesmė
Iš Baltijos jūros akių gelmės
Ir tavo įkvėpimas,
Mielas prieverpsčių kūrėjau.


Dievo dovana

Kokia graži
Pasauliui Dievo dovana ,-
Sūnus – žmogus,
Vedąs vėl savo sūnų,
Beržą baltaplaukį,
Į tolimą palaukę;
Jis - ąžuolas randuotas,
Vėtrų laužtas
Ir žaibo perskeltas...
Su kasdienybės prabanga,
Darbo sūria druska
Ir duonos kepalu,
Naujai atlaužiamu.
Nė viena uoga jų nenuminta,
Surinktas juokas
Ir į dainas suaustas,
Kiekvienas žingsnis,
Nors ir vakarais, nakčia,
Prie savo kūrinio
Vis prisiliestas, glaudžiamas,-
Lyg medinis šaukštas,
Iš kurio ir srebiama putra,
Senų senovėje
Jau paragauta.





Debesų žvilgsnis



Žiūriu į nuotraukas draugų -
Viską matau, ką jie ir mąsto,
Jei pastebi gėles, žiedus,
Nepagailės, padovanos
Jas kiekvienam, ką ir jie mato.
Kitų vis žvilgsni kyla
Į kalnus stačius,
Tokie užkops į aukštumas,
Laikys klonius ant delno.
Kitiems vis prieš akis namai,
Sodeliai ir pavėsis -
Tie atsisės greta tavęs
Ir namų šiluma kartu gėrėsis.
Kai kas garažą turi,
Mato įvairiaspalves mašinas,
Bet prie jo prisėsiu?
Geriau į debesis žiūrėsiu.

Anykšta




Ir kokia vasara bebūtų,-
Sausra ar po lietaus,-
Gurgena Anykšta vienodai,
Sustojusi pasiklausau.
Ji tarp kalvų ir pievų,
Krūmų ir miškelių
Lyg pasislėpusi dainuoja,
Vėl į saulės spindulį įšoka,
Kada pasiekia Šventąją,
Tarytum susituokia,
Pasidalina savo valdomis.
Ir aš turiu gyvenimą visokį,
Kol kas su ja kalbuosi
Tyliai, mintimis.

Kaimo darželiai




Mielosios moterys,
Jūsų kiemai, darželiai
Šiandien žydi, žydi,-
Kaip saulė švyti
Ir saulėgrąžos darže,
Tada dangaus mėlynė
Jums pavydi,
Nes tiek nedaug spalvų
Jame...ateik ir pamatysi,
Koks atviras lietuvis
Ir kokia jo šypsena.

Atminties datos



Už laisvę žuvusius
Jau laidoja Lietuva -
Visa tauta, jos žmonės,-
Kaip medžio nukirsta šaka
Pasvyra aukos nuo dejonių.
Prisimenu, verkiau ir aš,
Lydėjau ir karstus,
Nors buvo nepažįstami,
Bet jie – mano svajonė,
Kad vėl gyvensime geriau,
Turėsime ir laisvą žodį.
Dabar aš nieko nebijau,-
Visus savo medžius užauginau,
O šakos vis kerojasi...
Neduok tu Dieve, vėl audros,
Kad nepalūžtų ateitimi
Tikėti žmonės.

Medininkų aukoms





Susigūžia širdis net ir dabar, -
Jau ne nuo kulkų,
O nuo pergalingų salvių,
Nes prieš akis istorija
Ir ta vienintelė naktis,
Kai sūnūs mūsų laisvės
Norėjo būti ten,
Kur širdis siuntė -
Apginti sienas Lietuvos.
Ji dar tokia maža,
Jos net žemėlapyje nematyti,
Bendra net ir po karo -
Suvienyta didžioji sąjunga,
Nors visos tautos troško
Savo šalių laimę pamatyti,
Kiek ją reikėtų atstatyti,
Bet būtų savarankiška
Ir pati sau – laisva.
Tada ne karas buvo,
O paprastai – žudynės,-
Norėta žmones vėl laikyti
Vergais, kaip buvo kažkada.
Jums, žuvusieji už Tėvynę,
Jau amžinas atsiminimas
Ir mūsų atminties skola.

2012 m. liepos 30 d., pirmadienis

Į kalną




Gyvenimas – tai maratonas,
Bet savo nuotolio vis nežinai,
Tiktai jauti jo spartą, įkvėpimą
Ir bėgi, bėgi, kad praneštum žinią,-
Dar gyvenu ir viskas man gerai.
Čia į kalnelį ir vėl nuokalnė,
Būna ir traumų, kartais suklumpi.
Žinai, sunkus bus finišas,
Bet perkirsta riba – vis nelauktai.
Lengviau, kai kitą mylime,-
Jaučia sroves, kas bėga iš paskos,
Atsigręžęs matai ir akis mylinčias,
Gal tik dažnai esi ir kaltas,
Kad bėgai per lėtai, pavėlavai.
Kas man, pro šalį bėgančiai, paduos
Tyro vandens dar atsigerti,-
Nors mažą gurkšnį –
Bus lengvesni keliai.



Olimpiečiams




Jau niekas neatims,
Ką Dievas skyrė,
Tegu per vargą,
Per atkaklias kovas,-
Vieni per upę iriasi,
Kiti miškais tankiais
Sau kelią skiriasi,
Tretiems net ir kalnai
Visai žemai.
Visiems dalia yra -
Nuo pirmo krikšto
Saujoje tyro vandens
Ar ant galvos vainiką
Kažkas uždės su pagarba.
Deja, sudžius –
Jis neilgam.
Tik niekas neištrins
Iš dainos žodžio,
Nes pradings ritmas;
Didingai skamba Himnas
Ne vien tik nusipelniusiam,
Bet man ir Lietuvai -
Visiems.


Vakaras




Yra toks vienas vakaras -
Jisai vienintelis tebūna,
Kai pirmas vaiko riksmas,-
Kaip melodija šventa;
Yra ir pirmas žodis,
Kurį ir te supranta
Naujagimio mama.
Yra ir vakaras,
Kai vaikas kaklą apkabina ,
„Mama!“- Sušunka
Ir vejasi paskui tave.
Tokia gaida,-
Lyg naujas varpas,
Dar neskambėjęs bokšte,
Tik tavo širdyje.
Yra ir vakaras,
Kai susitikome,
Gražiai apsikabinome
Ir einame daug metų
Jau greta...
Kam tie liūdni vis priminimai,
Kad nebebūsime drauge?

Perkūnas trankosi




Vėjas laužia šakas;
Man gėda dėl tavęs,-
Gimtinė to nelaukė,
Kaip jis išsigimė staiga
Ir net žiemos nelaukė.
Senieji - jau papuvę,
Bet tiki dar dora,
Bet jie pirmieji virsta,
Veltui šaukia:
-O, tėviške mana,
Tokios audros nelaukėme.
Kas turi lakštų – lapų,
Tik tie ir susišaukia,
O tu buvai tik lapkritys,
Tokie tave ir lanko.
Taip išgirdau šį vakarą,
Kada Perkūnas trankėsi:
Nereikia talento
Nė jokio mokslo,
Gali tik nurašyti,
Ką tas, anas pasakė.



Rožė kvepia


Visiems


Sentimentai






Vasara raško varpas,
Bet ir varputį išleidžia,-
Kiti jau metai bus,
Kita javų banga;
Ateina toks ruduo,
Kai vienas grūdas
Sveikinasi ir su varpa,
Žalia žolė bus apsnigta...
Pasirinkau kalnelį,
Nuo kurio tave ir šauksiu,
Oi, pinsiu iš šiaudų
Ir sodus, ir lėles,
Kad pažiūrėjęs kartais
Ir į mano pirkią,
Atkasęs sniegą,
Rastum ir žodžius
Apie save. ..
Reiks varputį ravėti,
Bet , kuo labiau
Jį mindžioji,
Jo šaknys plinta
Nuo tavęs iki manęs.
Gal veltui ašara palaisčiau
Juodą žemės grumstą
Varpas skabydama?



Gimtinė




Oi, viskas čia,
Prie medžio augaloto,-
Dangus aukštai,
O šaknys po žeme,
Upelio virpesys,
Paukščio daina iš miško;
Čia šniokščia ežero banga...
Gėriuosi ja
Saulės atokaitoje
Ir vakaro laidos
Auksine sutema,
Čia suteka upeliai
Ir visi upokšniai,
Kur mano gimtas kraštas,
Tėviškės sala.
Žiūriu dažnai į dangų -
Po debesų skara
Žinau, kur saulė teka,-
Čia mano protėvių kalba.




Tavo komanda



Šarūnui Jasikevičiui

Kiekvienas Tavo žingsnis -
Atsakomybė ir viltis,-
Tas vienas taškas,
Tik vienas kamuolys
Per visą aikštę
Bus įrašytas atminty,
Tu- jau tęsi legendą,
Kad sportas yra laimė,
Ašaros ir neviltis,
Nors kartais
Ir pro šalį krenta....
Jis apvalus,- kaip mūsų žemė,
Kurią apkeliavai
Daug kartų -
Iš vienos į kitą komandą,
Bet likai ištikimas Lietuvai
Ir nesvarbu visai,
Kas šįmet čia 2012 laimės;
Mes – Lietuva,
Visi Tavo komanda.


Rūtai




Rūta, rūtelė,-
Ne veltui tokį vardą
Paskyrė motina,
Išeidama tenai,
Iš kur dabar gal stebi
Savo brangų angelą
Ir padeda žvilgsniu,
Kad būtų lengviau eiti...
Vanduo dažnai skandina,
Bet ir gelbsti
Nuo ašarų sūrių,
Kurių po vandeniu
Niekas nemato,-
Iš džiaugsmo byrančių,
Dėl nesėkmių retai.
Dabar visa ir Lietuva prigludo
Prie vieno tako,
Kuriuo eini į pergalę tvirtai.

Sava šeima





Arčiausia, sako,-
Savi marškiniai,
Bet motinai – vaikai,
Kiek jų bebūtų,
Jie brangūs vienodai.
Senatvėje vaikaičių pulkas,
Jeigu sakysiu atvirai,
Jie niekada dar nepabodo.
Kiekvienas juokas pakelia,
Esu jauna visai,
Kol dar troba triukšminga,
Kiekvieno šypsena -
Saulutės spinduliai,
Kurie pasiekia širdį.
Iš jų sulauksi nelauktai
Ir pastabų, žodžių prasmingų.
Kaip auga svetimi vaikai,
Bet ir savi,– kaip ant mielių,-
Nepamatysi, kad praaugo
Per visą sprindį...
Taip pasiilgstu jų visų -
Net stinga žodžių.


2012 m. liepos 29 d., sekmadienis

Būna naktis





Matai, kaip sukasi
Aplinkui saulė?
Ne, tai sukamės abu,-
Taip žmogiška mylėti,
Apdainuoti saulę,
Gyventi vieną kartą
Su tavuoju lūpose vardu.
Sako, nereikia prasitarti;
Ką myliu, tylomis šnabždu,
Kad niekas nematytų,
Kokios naktys tamsios,
Kada viena lieku.
Oi, mėnuo pabučiavo kartą,
Dabar netgi atsimenu,-
Dvi žvaigždės krito
Ir abi iš karto;
Išdegino akis,
Tamsu tamsu.


Pasitikinčios akys




Tikiu ir netikiu,
Vis iki galo netikėsiu,
Kad yra tuščias miestas
Ar tušti namai,
Mačiau tiktai lizdus,
Jau rudenį tuščius,
Net nuo šakų,
Vėjo numėtytus,
Bet buvo jie pilni,
Žinau tikrai.
Jei netiki,
Su manimi nueik
Prie kelio pasiklydusio,
Dar gandrai neišskrido,
Kaip taiso jie šakas dažnai,
Nes visada jie tiki,
Kad kitą metą
Vėl atskris
Ir bus vėl pilnas lizdas,
Cypsės jame vaikai...
Tikėk, nėra tuščių akių,-
Tu - matomas dažnai.



Einu paskui tave



Dainuok, dainuok
Man apie meilę,-
Ji amžina sielos versmė;
Kaip skleidžiasi gėlė,
Dėkodama pasauliui
Už gėrio šilumą,
Žemės motinos dosnumą,
Už debesėlio bučinį
Ir saulės spindulį,
Vaivorykštės keliu nueinantį...
Oi, nepalik manęs!

Sveikatos




Išgerkim viską,
Visą šulinį išgerkim,
Tada praeis kartėlis,
Širdgėla praeis;
Kam taip save kankinti?
Juk nuo to nei tau,
Nei man -
Visiems tikrai
Nepagerės...
Pakelkim visas nuoskaudas,-
Kaip vandenį pakelkim,
Pavirs upe gėlo vandens;
Jauti kaip bėga nuo širdies,
Po vieną laša varva
Iš pat sielos gelmės.
Nereikia pasilenkti,
Tik žiūrėk į dangų,
Lietaus lašu
Ir viskas nubyrės.

Pirmoji meilė - amžina





Geltona saulė
Rytą, vakarais,-
Kaip žiedas mažas
Skleidžiasi ir kyla
Ir susitinka debesėlį...
Visa štai mūsų Lietuva,-
Kaip mažas gintaras
Prie Baltijos melsvos,
Nuplaukiantis į tolį,
Vėl atneštas į krantą
Mylimajai tik dėl vėrinio...
Papuošiu Lietuvą žiedais,-
Aš – vasara šilta ,
Motina rūpestinga
Ir dainoje žadėsiu,
Jos žodyje, laimės dažnai,-
Nedingsta gintaras
Ir meilė tau nedingsta.



Nemirštanti




Nemiršta žmonės,
Kurie turi dainą,-
Ji – visos žemės
Tvarinys ir skundas,
Džiaugsmas ir žolės šaknis.
Tokia tvari,
Net ir sausras išlaiko,
Pražystanti pavasarį
Ir karštį tverianti,
Nemirštanti ir pūgoje
Mūsų vienintelė viltis -
Vis sėtis, neužmigti
Ir likti amžina
Gyvenimo tėkme.
-Aš amžinybėje ištversiu,-
Pasakė man gėlė.

2012 m. liepos 28 d., šeštadienis

Saulėgrąža




Kuo skiriasi saulėgrąža
Nuo skaisčios saulės?
Viena – darže,
O kita - dangaus akyse,
Trečią laikau ant delno
Ir dovanoju Tau...
Nenusigręžk, paimk, prašau.
Kiekviena sėkla
Prisiglaudžia vis prie žemės,
Lietų semia iš dangaus,
Į širdies virpesį atsako,-
Mano delne –
Švelnumas Tau...
Saulėgrąžos rate
Pabūsime iki rudens,
Vis sukdamiesi paskui saulę,
O žiemą sėklas
Dovanosiu Tau...
Būk paukštis man,
Giesme skardenk.


Pasaulio dainos



Dainuoja ir šį vakarą
Iš tolimų šalių draugai;
Aš nematau jų rankų
Ir nė vieno žvilgsnio,
Bet ašara iškrenta,
Kai girdisi daina,
Jos amžinas akordas,-
Kaip vandenynas plaukiantis...
Čia pat uola stati -
Pribėga, atsišaukia aidas...
Nėra kitos tokios kalbos,
Kurią suprastume visi,
Nors ir nė vieno žodžio,
Tekste nesuprantame.
Dainuokime sava kalba
Ir būsime kiekvienas
Mylimas ir suprasti,
Paduos kiekvienas ranką.




Ta pati lova



Nemokė motina,
Kaip reik mylėti,
Nesakė burtų
Nė kitokių paslapčių,
Mylėjo ji pati,
Kaip gamta mokė
Ir gimdė mus visus,
O sakė, juokėsi,
Kad gandrai geri.
Nemokė tėvas
Meilės apžavų,
Tik pats mylėjo
Mamą tokią,
Kokia ji buvo
Jam žavi, graži,
Kada vaikų vis buvo
Kaip kaštonų -
Vieni suaugę,
O kiti maži.
Gal taip seniau
Buvo gerai,
Kad viena ir ta pati
Medinė lova,
Kur gimdavo
Ir mirdavo visi.




Mano draugai


Mažieji turi daugel kojų,
Jiems reikia ir sparnų,
Nes iš visur gresia pavojai -
Iš didesnių, iškilesnių.
Kažkas jau turi lobį,
Nesidalina niekuo su kitu,
Tada kiekvienas judesys
Didžiajam – grobis,
Mažajam – jau mirtis.
Nėra čia jokios logikos,-
Daug reikia dirbti,
Kelią sunkiai skintis,
Jei ne sparnu, tai kojomis;
Neskaičiavau ir taip žinau,
Kiek jų turiu,-
Maža maža esu.

Evelinai




Kiekvienas nėrinys -
Tai siūlo mazgas,
Marga skiautė,
Paliesta rankų,-
Meno kūrinys,
Vienintelis ir vienas
Visame pasaulyje,
Nors karoliukai
Matomi visiems kasdien,
Bet kitaip sunerti.
Jie džiaugsmą neša,-
Lyg pavasarį purienos,
Kaip vasaros ramunė,
Smilga ar kita gėlė,
Kaip rudens lapas
Žemės išsiilgęs,
Kur amžinai gulės.
Jis žiemos šalčio
Išrašytos snaigės
Ant skruostų, skrybėlės
Ir ant langų stiklų,
Kurie jau pasiilgo
Tavo šviesios ugnies akių.


Olimpiados 2012 puslapiai


Anykštėnui plaukikui
Giedriui Titeniui

Vanduo – gyvybė,
Bet ne kiekvienas
Jūrininku gimęs,
Ne daugelį pašaukia
Platus vandenynas,
Net ne visi yra perplaukę
Šventąją skersai
Ar iki Neries nusiyrę.
Trumpieji nuotoliai
Išugdo valią, meilę
Ir didžiajam vandenynui.
Žmogus – tai nendrė
Savo vandenų,
Kur jis bebūtų gimęs.
Didžiuojasi juo
Svetimi krantai,
Mieliausias jis
Savo Tėvynėje.



Biografija




Vėjas nulaužė vakar
Mano kiemo,
Prie namo liepos šaką,
Išsigandau...
Galėjo stogą
Visą dar nunešti,-
Kaip būdavo seniau.
Jis naujas,
Bet jau žilas,-
Aš dažo nežinau;
Tokia valia kūrėjo,-
Juk buvo ir kitaip.
Vienintelė viltis -
Namus turėti,-
Net nesvarbu,
Kad kartais sūkuriai
Kaip menką šapą mėto
Vis atlapas duris.
Oi, mano biografija,
Kurios neturi niekas,-
Tai mano kiemo vidurys.

Pakylėjimas




Pasislėpiau po dangumi,
Prie jo ir debesėliai,
Saulė karšta su manimi,-
Lyg pirmos meilės godos,
Čia pat jis – mėnuo.
Žvaigždžių daugiau,
Negu tada maniau,
Kai pirmą kartą bučiavau,
Po to gailėjausi;
Jis buvo dar ne paskutinis -
Geras, šiltas vėjas.
Prisiglaudžiau vėl po medžiu,-
Iš ąžuolo – vainikas,
Naujas pakylėjimas,
Bet niekada taip ryškiai
Nemačiau dar atviro dangaus -
Tai Tavo akių mėlis.
Deja, tavęs aš nemylėjau...

2012 m. liepos 27 d., penktadienis

Atsisveikinimas




Tik viena atmintis,-
Kaip smuiko garsas
Prie skambios gitaros;
Oi, šaltas vėjo gūsis
Skabo rožės lapelius...
Kada ji vėl pražys
Naujai,- kaip ryto saulė,
Kada mano sapnus lankys?
Tuščia, juoda naktis
Už juodo mano lango,
O ten vakarės spindesys -
Vienintelė mūsų viltis
Ir džiaugsmas, kad tai buvo,
Buvo rytas, vakaras ir saulė,
Surinkome nukritusius lapus,
Žvaigždes - su tavimi.

Pirmoji ryto melodija


Rašau tau apie rytą -
Saulę, žemę, dangų
Ir meilės upelius,-
Jie su daina gyvena
Ir eina vis pas mus.
Aš atveriu tik langą
Tu paremi sparnu
Baltą mano palangę
Ir mes jau čia, sapne...
Kokia galia to vėjo,-
Taip skrenda iš toli
Melodijų nešėjas -
Per pievas, kalnus,
Ežerus ir užtvankas,
Išsipuošusius šį rytą
Baltų lelijų akimis.
Man priminei gimtinę,
Kur mano vaikystė
Su melsvu kaspinu,-
Kaip Nemunas, Neris.
Oi kregžde, ten nuskrisk.


Akis



Tu nežinai,
Kaip gera juoktis,
Kai kiti negirdi,
Galvoja, šiaip sau,
Kad juokina kiti,-
Už lango suopis skrenda,
Naguose neša pelę,
Rūkas brenda,-
Kaip mes per pievą,
Dūdavo, maži.
Dabar virš ežero
Štai kiras nardo;
Žuvelė, nors menka,
Bet sotus pusrytis
Ir juokiasi saulelė
Iš visų išdaigų...
Kodėl staiga
Nukrito ašara?
Kaip gera, kol nemato
To visi...


Mano namai




Mano namai -
Mano tvirtovė,-
Man čia ramu,
O ką tu pastebėjai,
Tokia ši smulkmena -
Ji vaikiškai paika,
Neverta žodžio,
Kurį tu girdėjai.
Užaugau molinėje troboje,
Asla to paties molio,
Nes karas griaudėjo
Dar neseniai,
Kai tėtė dengė stogą.
Iš nendrių buvo,-
Taip buvo gerai,
Kad savo būstą jau turėjome.
Anksčiau užaugome
Net septyni savi,
Penki našlaičiai glaudėsi
Prie mano tėtės.
O žibalinė lempa geso,
Kai uždainuodavo visi,-
Nuo kumetyno dainos
Iki pokario sudėtos...
Dabar aš turtingiausia -
Visi gi atgulė kalnelyje
Jau amžinai ilsėtis.
Aš dar dainuoju,
O tu klausaisi šių dainų,-
Lyg bitė medų
Į akelę dėtų...
Oi, kad tiktai sielos
Kartais neskaudėtų...



Maištas savyje



Nuo savo prigimties
Žmogus maištauja,-
Jam reikia saulės,
Vėjo ir nakties,
Jo rankos siekia
Per visą pasaulį...
O kurgi jis nubėgs?
Svajonės supina mintis,
Rankas paleidžia,
O kojos žemę remia -
Stovime vis ties riba
Kito rytojaus
Ir tikimės, kad mums
Kažkas padės...
Žmogus maištauja
Surištomis kojomis,
O laikas šaiposi iš ateities.
Dabar ir čia gyvename,
Dar niekas kitko
Nuo senų senovės nesumanė:
Pakilk, ranka pamok
Ir visi eis, padės...



Žmogus ir angelas


Mes turim savo
Angelą globėją,-
Kiekvienas vardas mūsų
Vertas giesmės angelų,
Nes stovime rankas ištiesę
Lig šiol prie krikšto atlaidų.
Ką davė motina ir tėvas
Suteikdami vardus,
Nekeičiame jų valios,
Nes mato Dievas
Ir mūsų poelgius visus.
Bet esame neklaužados,
Vis dar mažieji,-
Taip norisi išbandymų,
Labiausiai- uždraustų,
Kad būtume panašūs
Į Adomą, Ievą,
Kurie paklausė žalčio
Ir gimdė jau pasauliui
Daug gražių vaikų...



Anykščių senosios kapinės - muziejus


Sustoju prie upelio -
Veidą nusiprausiu,
Tolyn prie kryžkelės einu.
Kurį man kelią pasirinkus,
Nebežinau, sakyk,
Gal vesi tu,
Buvai praėjęs daug tokių?..
Pasiimu dangaus žydrynės rėtį,
Visas ertmes užklijavau
Baltu debesėliu,
Dabar įpilsiu lietų
Ir gersiu, gersiu...
Bus abiems skanu.
Toli jau matosi
Mažytė koplytėlė,
Išlikusi dar iš senų laikų,
Čia atsisėsiu pailsėti
Ant laiptų numintų.
Savo dainas ir skausmą
Čia padėsiu, žinau,
Klausaisi tu...
Tegu dar kryžiui
Neužtenka vietos.
Oi, pailsau nuo šių
Gyvenimo raudų...

2012 m. liepos 26 d., ketvirtadienis

Žemė matė viską





Žiemos speigai
Ir sniegas baltas,
Tik pėdos juodos,
Parako kvapai,
O miško vidury
Raudonos erčios...
Gal tiktai vakaro
Ant debesų viršūnių
Šviečiasi gaisai?
Vasaros karščiai,
Taip žali miškai
Ir uogos saldžios -
Juos lesa paukščiai,
Slepiasi vilkai,
Maži vilkiukai mato
Saulės apšviestą aikštelę
Ir bėga užsimiršę,
O jauni vaikinai,
Parako dūmuose paskendę,
Jiems ant pečių
Tušti jau šautuvai,
Aplinkui geležinės gilzės...
Oi, leiskim kraujui susigerti.
Oi, netikiu jau
Šios dienos gerais darbais.

Vienintelis




Turiu gyvenimą -
Tik vieną
Ir daugel vakarų;
Vis nežinau,
Kuris vienintelis
Ir paskutinis bus.
Turiu sodelį -
Vieną kaštoną,
Vieną liepą
Ir daug serbentų
Gražių krūmų,
Bet jie maži.
Kaip išsirinkti
Vieną medį,
Viena vakarą
Ir vieną dainą,
Kad visur tiktų,
Būtų vis su manimi?
Seniau buvo lengviau,-
Vienas tik šulinys
Tėvelio kiemo vidury,-
Pasisemi, geri...



Mėnulio apšviesta



Nakties šviesa -
Vis tiek iš saulės,-
Ji atiduoda mėnesiui
Savo šviesias valdas,
Palieka serenadą
Savo žaviai moteriai
Ir klausosi drauge...
Tokia šviesa nedingsta,
Tik ryte išsisklaido,
Bet pasaka dar nebaigta...
Kai išklausysi meilės dainą,
Priglusi prie širdies,
Nurims gitaros aimanos
Ir pasijusi saulės glėbyje.

Gerumo pėdas



Pirmas gerumo grūdas,
Dirvoje pasėtas,
Grįžta varpų geltona gausa;
Geltonos jos ir pilamos
Tarsi iš saulės rėčio,-
Jis apvalus,
Supintas iš vytelių,
Kad nė vienas grūdas
Veltui nebyrėtų,
Tik su daina ir šypsena,
Sėjiko pėdoje – visa dirva.
Nukirto tėvas pradalgę,
Mama surišo pėdą,
Sesuo pastatė su broliu gubas;
Dabar sulauksime,
Kada suveš į klėtį
Ir bus jau duona kepama.
Mama tik perbraukia pirštu -
Ant kepalo kryželis,
Garuoja stalas šiluma...
Duok dieve, jums skalsos,
Mano vaikeliai,
Kad pjautuvas nebūtų
Jums skustuvo ašmeniu,
Tiktai balta pirma rieke...
Kad tilptų užrašyti -
LIETUVA.


Juoda gelmė


Kiekvieno žmogaus akyse -
Mažytė saulė,
Kas slepia ją po kauke,
Juodais akiniais,
Jau ir pastato sieną,
Kurią norėtų
Kažkada nugriauti,
Bet trukdo juodi akiniai.
Visi juk gimstame be kaukių,
Su laimės marškinėliais,
Motinos gamtos siūtais,
Paskui kažkas atskyrė
Žmogų nuo žmogaus -
Gal kastos, turtai
Ir jau vis žiūri,
Ką tikro, konkretaus gavai.
Kas žmoguje brangiausia,-
Būna nematoma dažnai,
Bet ne po kauke
Ir tais beprotiškais,
Vis juodais akiniais.


Saulės keliu




Saulės šviesa -
Jos atspindžiai pasisuka,
Pasiekia visą žemę,-
Vienur trumpai,
Kitur jie užsibūna,
Kur nėra žiemos
Ir neilga naktis,-
Vis ritasi jis per Pusiaują;
Ten žmonės neaukšti.
Ir kam jiems augti
Jeigu juos lydi saulė?
Jos spinduly ir sutelpa
Visas pasaulis,
Kiek tik aprėpia mūsų akys,
Net prisimerkusios dažnai
Nuo kaitrios saulės.
Kaip ir išvardinti
Tuos tolimus kraštus,
O Lietuva - prie Šiaurės.


Elmiškių kaimo ežerėlis




Senieji ežerai užanka,
Juos apstoja nendrės,
Jų ilgus plaukus
Pašukuoja žiemos vėjas
Ir auga, greitai auga,
Vanduo užakėja...
Oi, žiūri tiktai akies vidurys
Į aukštą dangų,
Iš kur jisai atėjo...
Kiek tokių ežerų
Lietuvos žemėse,
Jau į kuriuos teįbrenda
Tik šiltas vėjas,
Dabar dar man sapne
Vis atviras slėnys
Elmiškių ežerėlio,
Į kurį netgi ir takai užžėlė...
O iš ten tėvas vežė nendres,
Stogą trobai dengė,
Mus visus vaikus prikėlė...
Senasis mano Elmiškis -
Dabar dviejų kiemų globėjas...