2017 m. spalio 23 d., pirmadienis

Snaigių metas




Nusibodo purvas,
Rudenį vėlyvą,
Noriu balto sniego,
Šerkšno antakių,
Ledokšnių ant balų,
Kai eini ir groja,
O siela atliepia
Vėstančiu skrydžiu...
Nusibodo karštis,
Nes širdy atlėgo,
Pamatuoju laiką
Snaigės tirpumu,
Bėga metai, bėga,
Aš skubu, skubu...





Mezginiai




Mezgimas – išmonė ir burtai,
Kai kalba raštai,
Sumazgyti vąšeliu ar virbalais,
Aprengtos lėlės,
Vaikai ir senoliai,
Apauti kurpaitėmis,
Kad nesušaltų žiemą,
Prie lovos – kilimėliai,
Šilti, su pūkais.
Mezgėjos pirštai – miklūs,
Aštrus žvilgsnis,
Žvaigždelėmis nusėtas,
Kaip dangus,
Apsiaustas...
Taip gera prisiglaudus
Sušilti ir prie tavo rankų,
Lyg padėka iš mažo vaiko,
Kad nepailstų ir širdis,
Tada ir žiemą bus gerai.






Pastebėjimai




Niekuo nesiskiria
Mažas nuo seno,
Abu – vienodi,
Be dantų,
Vos eina ir šveplena,
Sunkiai pasikelia parkritęs
Nuo grindų...
Mažai kuo skiriasi
Jaunas nuo pagyvenusio, –
Abu turi vaikų,
Išmoksta motinystės meno
Iš savo tėvų.
Labiausiai skiriasi
Dangus nuo žemės, –
Ten – daug žvaigždžių,
Naujų, pasenusių,
O žemėje vis būna kritulių...





Praregėjimai




Pasakyk, kas tau skauda
Ar nerimą kelia,
Nesigūžk širdyje,
Išsitiesk ir palauk,
Pasiguosk, nors berželiui,
Net ir paukštis užgieda
Pavasarį, rudenį,
Vasarą žalią,
Jis skardena ne sau...
Atsiras tada gėris,
Saulė švystelės
Pro debesų kraštelį,
Vėjas glustelės,
O kažkas prisiglaus...
Parašyk, nors ant lapo,
Nukritusio gelto,
Pati žemė tau atsišauks...




2017 m. spalio 22 d., sekmadienis

Nakties skulptūra





Tu – man šešėlis
Bemiegę naktį,
Tu – mano kraujas,
Gimstantis vaikas,
Tu – išsvajotas,
Prarastas, atrastas,
Daug kartų šauktas,
Po žeme pakastas...
Tu – girios aidas
Ir minčių srautas,
Ryte prikelsiu ir vėl čiulbėsiu,
Kad tu girdėtum,
Nuverstum kalnus,
Įdėsiu širdį,
Kad nevirstum į akmenį.



Viens prie vieno



Ona Baliukienė

Kas gi tu, berželi,
Kuris stovi vienas,
Žavi ir graudina
Lapai ar kamienas?
Kas gi tu, žmogau,
Kuris būni vienas,
Ar tu tiktai kūnas,
O kur tavo siela?
Ko jūs abu tylite,
Kada pučia vėjas,
Saulei nusileidus
Einat viens prie vieno...
Kaip tave pažinti,
Kaip tave vadinti,
Jeigu naktį – juodas,
Dienomis – toks pilkas?







Nepyk



Laimė ir viltis,
Gyvenimas ir amžina kelionė
Į ten, į niekur,
Iš kur niekas nesugrįš,
Daug žingsnių – tai svajonė,
Prabėgs diena
Ir laikas nebe atsigręš...
Kaip lietaus ašara
Į žemę krenta,
Taip medžio lapas
Gelstantis sunyks,
Gyvenk ir džiaukis
Šia diena
Ir niekad ant dangaus
Nepyk.







Išsipildančios svajonės


Adomas

Dangau, kiek sykių tau
Galiu dėkoti ir neatsidėkosiu,
Gyvenimas mums duotas
Vieną kartą
Ir jau amžinai,
Paukščių balsai – melodijos,
Užlieja žemę
Nuostabiais balsais...
Instrumentas – tiktai įrankis,
Tau dovanotas,
Bet tavo siela gieda
Tik tavo garsais,
Paleisk ir po pasaulį
Dieviškąją stygą,
Kas skamba taip giliai...
Tavo svajonė
Yra ir mano –
Klausytis muzikos
Tyliaisiais vakarais.




Prigimtis



Prigimtis padovanoja
Pojūčius ir laimę,
Kad galime matyti
Dangų, saulę
Ir tavo mėlynas akis,
Kuriose – laimė,
Sveikata trykštančias rankas,
Kad apkabintume gyvenime
Visus, kuris silpnesnis,
Nematantis, negirdintis...
Dainuoja net ir vėjas,
Mirga lapai,
O meilė – priešaky...
Pašauk ir atsilieps.





Burtų takeliu



Saulute, nesislėpk,
O nudžiovink man veidą,
Vėjelis nupūtė
Tik liūdesį,
Bet liko takas,
Kuris užmigt neleidžia...
Lietuti,
Plauk takus,
Kuriais mes vaikštome,
Kad liktų smėlis geltas,
Be purvo, dumblo
Ir kitko gyvenime...
Debesėli baltas,
Būk skarele mamos,
Nušluostyk paskutinę
Ašarą nuo delno.




SOS



Paimk mane už rankos,
Eisime takeliu,
Kuriuo mažai kas vaikšto,
Jis mus nuves
Į beglobių namus...
Ne vieniši mes esame,
Mums džiaugsmas, vargas
Seka iš paskos,
Kuris pirma,
Nežino ir dangus...
Takelis veda
Į gyvenimą,
Paimk už rankos,
Suglausime pečius
Ir bus saugu.



2017 m. spalio 21 d., šeštadienis

Nukritęs ant akmens



Žmogaus ir žemės –
Dangiška vienybė,
Atėjome iš jos,
Tenai sugrįšime,
Girdi, kol gyvas,
Kaip šlama medis,
Saulėje sušilęs,
Klausai pridėjęs ausį,
Kas akmenyje,
O ant akmens – tik lapas,
Rudenį nukritęs...
Kalbėsiu tau kas dieną,
Ko nerimsta siela, –
Nuo žemės lig dangaus
Tik vienas žingsnis,
Keliuosi ir kylu.



Likęs lapas



Atsiskleidžiau tik rudenį,
Kai vejas nupūtė lapus,
Nereikalingi krito,
O šakos – visada gražu...


Tegu ir vienas lapas lieka,
Betgi rašau ant jo,
Kaip savo dainą,
Pasaką mamytės,
Tėvelio ilgesį smuiko strypu...
Viršūnė skamba, groja,
Tu išgirdai ir atskridai,
Pašaukei: „Oi, mylimoji!“
Aš tavo glėbyje tirpstu...





Gyvatvorės



Sodų ir skverų
Dabar jau netveria
Vytelėmis ir žabais,
Kaip kaime buvo,
Dabar apkarpo medelius,
Vėl atželia ir gyvos,
O rudenėjat surenka
Klevų, beržų lapus...


Per jas tik vėjas vaikšto,
Pasislepia nuo šalčio žvirblis,
Balandis lesa uogas,
Benamis katinas prie jo,
Neliečia ir negaudo
Draugas draugo,
Tokio likimo jie abu...


Gyvatvorės – erškėtrožių,
Kitokių, nepažįstamų,
Geltonos ir marguojančios,
Kaip aš ir tu.








2017 m. spalio 20 d., penktadienis

Ką muzika sujungia...




Romantikas buvai,
Toks ir likai
Dar mano akyse,
Klausausi muzikos,
Kurioje maudomės,
Lyg jūros bangose,
O viršuje – dangus,
Toks mėlynas ir tyras,
Kaip tavoji širdis,
Nes laikas nieko neištrynė,
O atmintį išsaugojo
Beržai pasvirę,
Pavasarį išsprogęs karklas,
Simbolis gyvybės,
Klavišuose – viltis,
Kad vėl žydės alyvos,
Bus vėl ruduo,
Ankstyvas ar vėlyvas,
Bet jis bus...





Vėjovartose




Pavasarį paskelbia vyturėlis,
Pry pry – dirvone pempė,
Drikst driks – griežlė,
Susiremia danguje debesėliai
Ir lyja, lyja
Į pradalges, žiogų namus...


Pakyla švelnus vėjas,
Bet neiškentęs pasiūbuoja berželius,
Garbanas karklų suvelia,
Išverčia liepą iš šaknų,
Pravirkdo drebulę,
Nupurto topolių nutįsusius spurgus...
„Ruduo, ruduo, – sučirškė zylė, –
Matai tu mano žalią kepurėlę,
Drevėje perėjau čia vaikus.“
Jau dideli užaugo,
Nebeskiriu jų nuo tėvų, –
Viskas prasideda pavasarį,
O pasibaigia rudenį,
Jau po šalnų...







Krentantys šešėliai



Šiandien vėjas negailėjo
Savo plaučių ir jėgų,
Medžiams mesti jis padėjo
Gelstančius lapus...
Dar į saulę pažiūrėjęs
Lėkė dūkdamas,
Kam gi amžinam tos jėgos
Negi griaus namus...
Krenta lapas klevo,
Ritas iš dangaus šešėlis,
Gaudo jį širdingai vėjas,
Minko saulė pyragėlį,
Mėnuo lyžę šaus...
Kelia sparną malūnėliui,
Suks per naktį, mals,
Kad ir duonos, pyragėlio
Vaikai paskanautų...



Vėlinių garsai




Su kuo kalbiesi,
Girdi skundą,
Kad nebėra tėvų,
Lyg aidas atidunda
Ir tėviškės nėra
Prie miškų ir ežerų...
Ne, tai – ne medžio skundas,
Kai nukerta ir lieka kelmas,
Neišrautas guli po žeme
Jeigu ir neatžels,
Liks pamatai gyvi
Kažkur sudygusiems vaikams...
Žiūrės į tolį ir klausysis,
Iš kur varpai dudens,
Nukirs, kada pasens,
Vėliau arba dabar,
O tėviškė – miražas
Visiems laikams.




2017 m. spalio 19 d., ketvirtadienis

Duoklė žemei



Klevai atidavė lapus,
Šalia – berželis,
Kaip duoklę žemei,
Iš kurios šie gėrė,
Sėmėsi jėgų ir peno,
Lašėjo kas pavasarį sula
Iš vėjo nulaužtos šakelės,
Giedojo paukščiai giesmę,
Lyg supdami ir savo dalią.
Nubėgo liemeniu rasa,
Suvirpo margi lapai,
Juos atkartojo žemė:
Toks mūsų gyvenimas.







Saulės spalvos.




Rudenėjant saulės pasiilgau,
Pasistiebusi žiūriu,
Kur bėga spinduliai,
Jie – tenai, už krūmų,
Susilieja horizonte
Lyg upės krantai...
Geltonas berželis,
Liepa pasipūtusi,
Ąžuolo karpyti garbiniai,
Klevas, visas spalvas turintis,
Dargi su juodais taškais,
O balta ramunė
Širdyje pasipuošė geltai.
Oi, ilgėsiesi manęs,
Kam šiandien palikai...






M9sū žemė



Mano namas – pusė žemės,
Kita – upės, ežerai,
Sužaliuoja ir siūbuoja
Pušys, eglės, kadagiai...
Mano šeimoje – berželiai,
Ąžuolai, klevai,
Tik aš viena – obelėlė,
Apsitaisiusi baltai...
Oi, tie sodai su alyvomis,
Pakraštėliuose – kaštonai
Ir žilvičiai po langais,
Linksta šakos prie upelio,
Tarsi gedi jų žiedai,
Klausinėja visą dieną,
Kam toli iškeliavai...





Kelionė




Rudenį krenta lapai,
Nes žiema artėja,
Vasarą – nuo sausros,
Kai danguje – nė vieno debesėlio,
Pavasarį laužia tik vėjas
Sausas šakas,
Kurios išsprogti nesuspėjo...
Einu taku į žiemą,
Kur krenta sėklos,
Išblaškytos po pusnis,
Nupurtyti dar visų lapų
Nesuspėjau...








2017 m. spalio 18 d., trečiadienis

Dviejų berželių laikas



Kai kyla saulė,
Nematau,
Užstoja kitas namas,
Kai vėjas kyla,
Pastebiu,
Kaip sukasi
Aplink save berželis,
Krenta rudenėjant lapai,
Koks džiaugsmas,
Bet ir liūdesys aplanko...
Kaip jis atlaiko,
Kaip jis nenulūžta,
Kokia tvirta širdis,
Taip metų metais
Besigalynėjančiam su laiku?
Jis man – tik laikrodis,
Jeigu nulūš,
Gal abu pasibaigsime.




Su gimtadieniu 85




Daug metų ar mažai,
Pasako nuveikti darbai,
Gali tada ir taurę kelti,
Kai priešaky – švarus dar kelias,
Daug galvoje minčių,
Lyg krentančių lapų
Ant šviesaus takelio...
Kad būtų visada visiems
Toks gražus spalis
Ir gimtadienis.




Miražai



Kol plaka artima širdis,
Jautiesi gyvas,
Labai esi reikalingas,
Kvėpuoji tuo pačiu
Ir mintimis dalindamasis
Gėriesi šlamančiu medžiu,
Prisiminimais...
Žiūri, kaip krenta lapai,
Kloja takelius,
Taip eitum vis į ateitį
Rankomis susikabinęs,
Kada nukris tau paskutinis,
Niekas šiandien nebežino...




2017 m. spalio 17 d., antradienis

Saulės nubučiuoti



Nušvito saulė žemėje,
Po mūsų kojomis – tiek aukso,
Tokio turto
Nesukrausi net per amžių,
Bučiniai nuo visų medžių
Ir visam pasauliui...
Siunčiu linkėjimus
Tik labai artimiems,
Kad jie nušviestų
Tavo namą...



Neužsidenk akių



Gyvename ir mokomės,
Kaip atpažinti gėrį:
Medį ar žolę,
Žuvį gyvybės vandeny,
Kaip atsiverti sau
Ir kaip pažinti draugą,
Kuris tylėdamas
Tau daug ką pasakys...
Bijodama net ir varlytė
Užsidengia akis,
Bet ji tiek turi priešų, -
Garnys ir gandras
Nusineš ir bus pietūs vaikams,
Jų gyvastis.



Iš aukštai



Neužmiršau to jausmo,
Kai skveruose ir parke
Paskutiniai krenta
Didesni kaštonų burbulai,
Nusijuokiu, kai jie pataiko
Krisdami ir į pakaušį
Iš aukštai...
Papučia vėjas,
Neša lapus, siaučia,
O rudi kaštonai guli
Pataluose šiltai,
Parsinešiau namo švelniausią
Jausmą – saulės grūdą,
Padovanosiu tau,

Tarsi jis kristų iš aukštai.


2017 m. spalio 16 d., pirmadienis

Iš po lapų




Lapu nusišluostau
Prakaitą nuo veido,
Lapais pasikloju,
Kada šiurpsta kaulai,
Po lapu – nei vėjo,
Trūksta vieno – saulės,
Ant lapo – pasaulis,
Jis mato ir dangų...
Lapais ropinėja,
Kas skristi negali,
Sočiai prisiėda,
Pamiega ir siaučia...
Nuo Adomo, Ievos
Gyva lapo baimė,
Kad nepamatytų,
Tėvas tos palaimos...
Rudenį renkuosi,
Kuris pats didžiausias,
Prisidengiu gėdą,
Niekas te neklausia...



Jaunystės tiltai



Susitikom rudenį,
Rudenį ir išsiskirsime,
Ką paukščiai čiulbėjo,
Dar pavasarį išgirsime,
Žiemai nusilenksime,
Kailiniais tik apsivilksime,
Kad širdis, per pusnį lėkdama,
Nepaslystų, neapvirstų...
Susitikim rudenį,
Kada lapai krenta,
Čeža jie po kojomis,
Kaip jaunystės tiltai...
Nerymok prie vartų,
Krisk į rausvą guolį,
Po lapeliais klevo
Būna visad šilta.