2016 m. gegužės 31 d., antradienis

Vaikiškos figūros




Netaisyklingi užrašai
Ant senų sienų,
Braižyti akmeniu arba plyta,
Kažkam jie mena
Praeitį ir dieną,
Nors datos ir nėra...
Pro ją praeidami
Skirtingai vertina – terlionė,
Kitas prisimena savo valiūkiškas dienas,
Kad taip nusakė
Ir savo svajonę –
Ilgiau išlikti atminty
Nei degusi plyta...
Kai kelio baigtyje
Pastatomas kryželis,
Užrašomas net vardas ant akmens,
Apauga jis žaliąja samana,
Kuri vis atželia ir atželia
Ir tarpsta net seniausių sienų plyšiuose,
Kol vardas pasimiršta.
Gyvename čia ir dabar kol kas
Ir braižom figūras.



Tavęs ilgiuosi




Per kiaurą naktį nemigau,
Apėjau kambarius -
Kaip visur tuščia,
Tiktai naktis,
Apsigaubusi juoda skara,
Sutiko ir sukluso:
Ko vaikštai patyliukais,
Nieko juk nepažadinsi,
Čia nėra net musės...
Kas smilkiniuose dabar zvimbia?
Juk miške apuokas,
Kurio senokai nemačiau,
Dėl to labai gailiuosi.
Nebark manęs,
Aš nekalta,
Kad taip tavęs ilgiuosi
Ir ašaros pabiro biro,
Kaip rasa per skruostą...
Kodėl tu taip toli,
O aš visai viena
Per naktį vaidinuosi?




2016 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Mūsų mokykla




Anykščių A. Vienuolio progimnazijai
Po 55 metų

Taip artima ir miela,
Tarsi vakar buvę –
Lakuotų suolų kvapas
Ir lentoje – brūkšnys kreida,
Kuris iš atminties
Po daugel metų neišdyla,
Jame tik įrašyta meilė
Mokytojams, mokiniams.
Mes – mokiniai,
Dar mokomės kas dieną
Ir darome mažas ar didesnes klaidas,
Gyvenimas išblukina akis,
Pasidabruoja galvas,
Bet lieka sieloje
Nepaliesta saulėkaitos vaga,
Kurioje maudosi Šventoji,
Minėdama mūsų kiekvieną dieną,
Kai šypsosi į dangų kildama...
Tik mokytojas tą supras.



Meilės sušildytos eilutės




Pamilusių niekas neklausia,
Kam reikalinga saulė,
Ji šildo ir vilioja
Pakelti aukštyn galvą,
Kur debesėliai, skrenda paukščiai
Ir naktį mirga žvaigždės...
Jos įkvepia svajonę,
Kad meilė – amžina,
Jinai – neblėstanti žvaigždė,
Nes ji pratęs gyvenimą,
Vaikų vaikams papasakos,
Kaip jų tėvai gyveno,
Apie ką svajojo...
Meilė nepanaši į nieką, –
Ji pati, kaip saulė
Ir ašara dangaus delne,
Giliai į sielą smenga,
Savo pėdsaką palieka.



Šeimų papilnėjimas



Įsisiūbavo saulė danguje,
Tarytum vaikas ant sūpynių,
Pražydo ir akacijos,
Krūmeliai kvepia,
Kviečia šeimininkę bitę;
Ta lekia pasikaišiusi sijoną,
Bet renka, neskina, tiktai kitus pavaišina.
Tada apsąla ir mano širdis,
Klausausi mažo paukščio,
Kaip kviečiasi vaikus iš lizdo...
Lizdai – visur,
Pastogėse ir tvenkiny,
Ir namuose vis šeimos papilnėjimai...
Galbūt pas mus geri gandrai,
Atsineša pavasarį vis poromis,
Dargi ne po vieną.





2016 m. gegužės 29 d., sekmadienis

Lemtingas gimtadienis



Septintas gimtadienis
Mindaugėliui



Septyneri – tokia riba,
Kai daug kas pasikeičia,
Nebereikės jau į darželį eiti,
Gaila pažįstamų draugų,
Kuriuos mylėjai,
Nebus antros mamos,
Kuri kasdien globojo,
Po pietų miego kėlė.
„Varpelis“ liko atmintyje įsirėžęs,
Jau kitas kvies į pamokas,
Ne trumpas pamokėles.
Oi, viskas pasikeis,
Bus kitas kelias,
Rugsėjo gėles mokytojai
Neš pirmokai ir tėveliai.
Dar negalvokime, kas bus,
Prieš akis – vasara,
Dabar – atostogos
Ir dovanų gimtadienis.
– Ką tau padovanoti? –
Paklausiau jubiliatą.
– Gėlę.


Skuba




Kada į praeitį atsisuki,
Juokiesi iki ašarų
Arba verki, kaip debesis,
Kuris atnešė liūtį,
Nes niekad nežinai,
Iš kur juos ginti jau pradėjo vėjas.
Kai šilta, lyja ir nulyja,
Dangus ramiai giedrėja
Ir niūrią nuotaiką išsklaido,
Tik lieka dar šlapia žolė
Ir gėlių prisimerkęs žiedas.
Keliai – ne tiesūs,
Kryžkelės ir posūkiai,
Panašūs gal į vėją,
Nes einame skubėdami,
Dažnai pavėjui,
Todėl ir ašaros – neapsižiūrėjai...




Svajonę sau pasilieku




Saulutės spindulys
Į vakarą vis bėga,
Aš juo seku, seku,
Patiesiu rankšluostį,
Kad rasas rinktų
Iš pasakų, kažkada girdėtų,
Į motinos drobulę įaustų,
Su laiminimo kryželiu.
Saulutė leidžiasi už miško,
Toliau nebematau,
O drebulės pavėsis
Artėjant nakčiai tarsi miega,
Skubu, kol ne vėlu,
Nes rankšluostyje užrašau,
Ką dieną pamatau ar sutinku.
Tau priskinu gėlių
Gražiausią puokštę,
Paukščiams dainas išdalinu,
Kad nepamirštų suokti
Senovinių dainų.
Tau viską atiduodu,
Svajonę sau pasilieku.



2016 m. gegužės 28 d., šeštadienis

Saulės dovana




Grąžino saulė vasarą,
Gulbės susuko lizdą
Ir perina aptūpus gulbė
Baltuosius kiaušinius,
Pasipuošė pienių pūkais dirvonai,
Apžėlė samana arimai
Ir paslėpė po ja grumstus.
Prieš nieką nepakelk akmens,
Suradęs dėk – jie žemę puoš,
Tik dar gražiau atrodys
Kiemo vartai,
Kada prie jų budės akmuo.
Sugrįžo mano vasara,
Kur gyvenau
Ir skyniau pienės žiedą...
Ar gulbinas dar vis prisimena
Kaip saugojom drauge vaikus?



Skrendantys ir krentantys


Daug paukščių išperi vaikus,
Per vasarą juos užaugina
Ir išveda į pamėgtus kraštus...
Ar nežinia ir juos kankina?
Gal turi jie žemėlapius savus,
Kur sužymėtos stotys,
Visi sustojimai?
Vairuoja pulką – silpnus jauniklius
Tiktai patyrę.
Kiek jie įveikia kliūčių
Ir vietų dar visai nežinomų,
Kur nesilankė dar nė vienas.
Silpni pailsta nuo audrų
Ir nukrenta į vandenyną,
Dažnai paskelbia,
Ten žuvo, o iš ten jau nesugrįžo,
O kitąkart ir niekas nesužino.
Taip lanko ne tik paukščiai,
Taip traukia ir visus gimtinė,
Gyvi prisiminimai ir tėvai arba kapai,
Jei pelenų po plytinčius laukus
Dar niekas neišpylė...
Suriks, jeigu suras, paklydusius
Netgi gimtoji žemė,
O motinos ir laukdamos pražyla...
Kas suskaičiuos iš tiek būrių,
Galbūt protingas, sėslus varnas,
Kiek jų negrįžta į gimtinę?





Savi kalneliai



Neturime tikrų kalnų,
Kurie iš klinčių ir uolų,
Kurias nugludina
Supykęs vėjas.
Mūsų kalneliai – tik iš gelto smėlio,
Per šimtmečius apaugę medžiais,
Retais ir atvežtais,
Čia žydi savos baltos ievos,
Kur, sako, guli milžinai,
Jų kaulai seniai sudūlėję...
Anksčiau dardėjo
Ūkininko ratai per aukštuosius kalnelius,
Smagiai ir į pakalnę nuriedėjo,
Kanopomis kapojo žvyrą,
Akmenų briaunas nugludino eiklūs žirgai,
Karius į tolimus kraštus nešiodami
Ir pavadinimais svečius dažnai viliojo,
Kol šie neišėjo.
Neturime aukštų,
Bet ir savus
Išgarbiname atminimais, –
Smėlio kalne – mediniai kryžiai,
Rūpintojėlis – tik iš ąžuolų
Ar savo rausvo molio –
Tai ir viskas,
Kas liko iš senovės.

2016 m. gegužės 27 d., penktadienis

Kas myli netgi vėją...



Tu aplankyk mane tada,
Kada užmiegu...
Kas tie sapnai?
Atsikeli ir dingsta,
Kaip pernykštis sniegas.
Nenorime pasenti,
Žilas plaukas pats atbėga
Ir primena metus,
Kuriuos veltui praleidome,
Kai buvom nepažįstami
Ir greta nėjome.
Paskambink vėlų vakarą
Prie durų varpeliu,
Kurį tik aš pažįstu
Ir širdimi girdžiu,
Prie lango priglustu
Ir užmiegu rankas maldai sudėjusi...
Oi, niekad nesakykime,
Kad tik tave mylėjau,
Tada tikrai ir nemylėjome,
Nes meilė – tai vienintelė galia,
Kurią teturime, o ne turėjome.




Vėtrungė kieme



Kam kelia vėtrunges
Nuo labai seniai,
Juk vėjo vis tiek nesuvaikysi,
Jisai gręžioja į visas šalis,
Kaip mūsų dieną...
Gal kad nepaklystume?
O paklydimai – vėjo paslaptis,
Iš kur kada atklysta,
Net pakelia smėlio smiltis
Ir sniego sūkurys kažkur nudulka,
Jau ir diena į vakarą nuslysta.
O vėtrungė – viltis,
Kad galima nelaimės,
Kada perspėja, išvengti.
Siūbuoja ji ne kiekvienam kieme, –
Pasikeitė gyvenimas,
Tiktai išlieka dažnos
Ir nelaimės karčios neišnyksta.

2016 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Laukta šiluma



Nužydėjo jau sodai,
Naują vaisių parodė,
Bus per vasarą
Šilta, džiugu, nenuobodu.
Užsimerkia trumpai
Kvapnūs rožių žiedai,
Rytą vėl juos pažadina saulė
Karštais spinduliais...
Pasidžiaukime vasara,
Ji trumpa, visus šildo vienodai.



2016 m. gegužės 25 d., trečiadienis

Apvalios sukaktys



Kažkas suspurda sieloje,
Kai atsimerki,
Lieka dangaus mėlis
Ir akys pačios ieško,
Kas tolumoje,
Tarytum angelas plasnoja debesėlis...
Takeliai jau seniai užžėlė,
Todėl brendu per pievas,
Lyg plačias gatves,
Jokiais ženklais nepažymėtas.
Prisėdu ant akmens,
Kurio dar nesuskaldė,
Nepastūmė jokios vėtros,
Tik jis ir primena gyvenimą,
O per tiek metų
Kiekvienas žmogus
Vis po pasaulį mėtomas...

Pasikalbam tylėdami




Kai naktys būna ilgos,
Pasikalbu su savimi,
Kas lieka...
Visko šiandien pasiilgau –
Aušros ir saulės,
Kito ryto,
Kad vėl galėčiau tave pamatyti.
Paglostau medį,
Bet jis savaip žavus,
O tavo plaukuose – dangus žvaigždėtas,
Net pavadinimus jaučiu –
Jupiteris, Venera...
Vienas – stiprus,
Kaip tavo rankos – tikras plienas,
O širdyje jautrus,
Tiktai lemtis neleidžia
Meilės nakčiai,
Kiekvienas sau paliekame kas dieną
Patylėti...


Ona Baliukienė

2016 m. gegužės 24 d., antradienis

Plunksnos draugams



Poezija – pavasaris,
Nors apdainuoju ir visus metus,
Kas širdžiai gera
Ir graudu, bet miela:
Savo atsiminimus,
Nes praeitis ilgesnė
Jau už ateitį,
Ją priešaky sutikdama
Nusišypsau lyg jaunai liepai.
POEZIJOS PAVASARĮ pasveikinu
Stovėdama ant savo liepto,
O vėjas plaiksto garbanas,
Skubėti liepia...
Poezija – tai ritmas,
Einu į kelią dar su juo,
Kol jautrios basos kojos,
Gyvenimas pakausto,
Uždeda ir grandines,
Bet nesustoju.
Poezija – tai atgaiva,
Sielos išpažintis,
Kas liktų manyje,
Jeigu sustočiau...
Einančiam – rytojus.


Ona Baliukienė

Eglės rauda – aidas miške




Dėl vyro netekties,
Našlaičiais likusių vaikų
Iš skausmo motina
Egle pavirsta,
Nusvyra rankos,
Jos šakomis lietus,
Kaip ašaros pasipila
Per audrą šaltą,
Skaudžią liūtį,
Varo į mišką šiaurys nevidonas.
Tai kas, kad sūnūs dideli,
Nelaimės tyko dar didesnės,
Tada sustingsta kojos,
Tik bėga šaknimis vanduo
Ir plauna paskutinę viltį,
Kad gražesnis bus rytojus...
Niekas jau mūsų neužstos,
Tik vėjas plėšo
Ir palenkia tai į vieną,
Tai į kitą šoną...
Kaip atsitiesti motinai,
Nes vardo nepaklaus dangus,
Ryto aušroj ir vakare
Krauju raudonas...
Apsigaubiau žalia skara,
Bet ir po ja nyku,
Palaima – buvusi svajonė,
Kad būsime laimingi, nors senatvėje,
Kada vaikai užaugs,
Bet išsisklaidė rūkas, o ne užmarštis...
– Oi, Žilvine! –
Paliko amžina dejonė.


Šventinis vakaras



Pakalbėk su manim,
Vakaras – šventinis, –
Tu – toks tolimas aidas;
Praeitis – dabartis,
Ateities – vis mažiau,
Bėga dienos – ne slenka.
Ar jauti, kad arti
Srauni upė ir slenkstis,
Kai pribėgs ir pakils,
Nepajusime, kaip kada krentame...
Paklausyk, kaip arti
Plaka širdys ir verkia,
O negrįžta net ašara
Į mūsų akis susitvenkusi...
Pasvyruok vėjui pučiant
Ar nutilus rytais,
Nors šaka po langais ir pabelsk,
Kai šaukiu tavęs pasiilgusi,
Netgi medžiai įsiminė vardą...
Pasvajoti šį vakarą – verta,
Kas gi kitas jau mus besuartins.




2016 m. gegužės 23 d., pirmadienis

Geros mintys



Kaip gera, kai yra
Kam „labas“ pasakyti
Neperžengus per slenkstį
Ankstų rytą.
Kai girdisi, varnėnas neša
Jau savo vaikams,
Kurie jau išsižioję laukia slieko...
Visi mes laukiame kažko,
Kad sotį jaustume
Burnoje ir sieloje,
Turėtume nors vieną,
Kas mus išklausytų.
Kelis kartus per dieną
Vis pamąstau apie visus,
Nes mano mintys – paukščiai,
Skrisdamos prie inkilų,
Jums gero linki.
Žinau, kad ir tu budi,
Kad vis kas vakarą laiku
„Labanakt“ pasakytume.


Baltosios alyvos



Jau nužydėjo tūkstančiai žiedų
Ir laimė slėpėsi alyvų krūme,
Nepastebėjau ir nesuradau,
Dabar vėl neša vėjas pienės pūką.
Atrodo, sėja džiaugsmą,
Bet visada taip liūdna,
Kad dienos bėga nesustodamos,
Lyg debesėliai dangumi praplaukia
Ir saulės spindulius tik sugeria...
Pavasaris – gražiausias laikas,
Mūsų gyvenimo
Nepakartojamas akimirksnis,
Baltųjų žiedų šauksmas.

Penkialapė svajonė




Kas sujuda po širdimi,
Pirmoji motina išgirsta,
Kas sukrebžda lopšy,
Paprašo naktį maisto
Iš motinos, kuri arčiausiai,
Tuoj pat prabudusi
Priglaudžia prie krūtinės
Ir kalbina, kad tik neverktų.
Nežino mažas, kas už durų,
Kas jo už lango laukia,
O vėjas judina alyvos šaką,
Ant kurios žydi penkialapis,
Taip motina tik jaučia
Ir apie ateitį pamano...
Sūpuoja ir myluoja mažą
Ir visi pakalbina...
Kaip dar gera suptis
Ant tėvelio rankų,-
Močiutei - jis dabar jauniausias.




2016 m. gegužės 21 d., šeštadienis

Prie atvirų durų


Visa žemė – vienas kambarys,
Labai didelis, daug durų,
Pro kurias ateina ir išeina
Dideli, maži,
Jauni, seni...
Daug langų
Ir visi į dangų,
Net ir naktį būna atviri,
Kaip kitaip nukristų žvaigždės
Ant ištiesto delno,
Kada būname tik savimi.
Kas ateina, pasibeldžia,
Žino, būna laukiami,
O išeidami išsineša dalelę laimės,
Kad nebuvom vieniši...
Nekalbėkime apie nelaimes,
Jos suranda kelią
Ir už nugaros sustoja,
Kada liekame vieni
Didžiuliame pasaulio kambary.


Į vasarą




Lauke šviesu – į vasarą palinko,
Visur jau – žalia ir gražu, –
Gėlynai pasipuošę
Naujomis žiedynų spalvomis.
Pro langą žiūri kambarinės gėlės,
Nori ir jos pabūti su visais,
Bet jų kojelės – ant palangių,
Visada toje pat vietoje,
Čia stoviniuoja, ilgisi
Tikros spalvos ir saulės,
Kuri danguje suspindo
Ir siūlo džiaugtis tuo,
Kuo šiandien gyveni
Ir matai saulę,
Kad ir iš toli.


2016 m. gegužės 20 d., penktadienis

Kas kvepia, kur vilioja



Dar kvepia,
Kaip kvepėjusi,
Melsvoji alyva
Ir balta ryškiai matosi iš tolo,
Dar žydi ir kaštonų žvakės,
Augančių pakelėse,
Kaip kelrodžiai praeiviams,
Pravažiuojantiems – tai šviesoforai.
Nedaug kas žiūri,
Ieško laimės tik ne čia,
Kur motina senoji,
Nes tolimi keliai vingiuojasi
Ir kviečiasi baltesne duona,
Nauji miestai vilioja.
Ar visur, kur nueisi,
Taip žydi kas pavasarį kaštonai,
Ar visur kvepia alyva
Ir pienių spindinti dirva,
Kaip tėviškėje mylimojoje?


2016 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis

Atsisveikinimai




Daug atsisveikinimų su vaikyste,
O kūdikystė lieka kaip sapne
Ir senos foto lieka
Storame albume.
Ten pirmi piešiniai,
Darbeliai negrabia ranka
Ir dažna pastaba,
Ką reikia dar išmokti,
Paskui – jau mokykla.
Kiek daug pėdų sniege,
Kurios pavasarį ištirpsta,
Kaip besmegenis,
Morkos nosimi
Ir anglimi akiduobių fone,
Tėvelio rankų sostas,
Mamos ramybė,
Kol esi jos glėbyje.
Nieko daugiau nepakartosi,
Nuplaus ir lietus pėdas,
Kurios buvo įspaustos
Smėlio dėžėje.
„Sudie, vaikyste,“
Toks nesuprantamas šis žodis,
Tegu bus rugsėjį
„ Labas, mokykla.“



Sudie, darželi




Paskutinis koncertas

Vytautas Kernagis - Baltas Paukštis (su žodžiais)



Tik 65

Yra dienų ir datų,
Kai jas visi minime,
Ne tiktai draugai,
Jį artimai pažinę.
Daina, tik iš širdies,
Pagirdo sielą
Ir ją atgaivina.
Rasos lašai,
Lietaus lašai
Ir ašara sūri nurieda...
Giedos ir paukštis
Kas pavasarį giesmes,
Kurias tik tu giedojai, -
Jos nepamirštamos,
Kaip mėlynas dangus,
Kaip šiltas spindulys rytojaus.


Einame savo keliu




Gyvenimas pasiūlo,
Tu tiktai renkiesi,
Bet ne visada išsirenki
Patį geriausią iš visų,
Keliai kryžiuojasi
Ir pats blogiausias
Vingiuojasi tolyn tarytum paslaptis.
Dažnai kiekvienas žingsnis
Matuojamas praeitimi,
Bet kas jau buvo,
Niekada nebe sugrįš...
Todėl net užsimerkę einame,
O kur sėkmė?
Parodo ateitis.
O kiekviena diena – vis naujas virsmas,
Kaip danguje saulutės spindulys, –
Čia užslenka šešėlis,
Kelionė pasibaigia...
Kada ?
To niekas juk nepasakys.


2016 m. gegužės 18 d., trečiadienis

"Varpelis"




Auga žolė pavasarį
Ir medžių lapai auga,
Kas gali būt gražesnio
Kieme, sode už lango.

Vieni žiedeliai krenta,
Tarytum baltas smėlis,
Kuriuo takelius barsto
Ir net lysves apsėja.

Jisai atspindi saulę,
Kaip žibą spindulėliai,
Kad veria dangaus akį
Sidabro vėrinėliais.

Vieni vaikučiai augo,
Dabar jau kitas vejasi,
Kiek per metus paauga,
Tiek staktoje brūkšnelių.

Dainos ir smagūs šokiai
Mokykloje, darželyje,
Vis sukaktys, vaikų gimtadieniai -
Mielos šventės tėveliams.




Tūkstantis žiedelių


Senasis kaštonas
Vaikelius iškėlė,
Kiekvienoj šakelėj -
Šimtas gražuolėlių.

Visi susiglaudę
Į vieną pulkelį,
Taip nuo vėjo saugoja
Tūkstančius galvelių.

Džiaugiasi tėveliai,
Kad šie gražiai žydi,
Net liauni berželiai
Jiems žiedų pavydi.

Ir jų kasas draiko
Praskrisdamas vėjas,
Dažnai ir be laiko
Vaikelius pasėja.

Iš daugybės sėklų
Dygsta tik po vieną,
Nors lapais apkloja
Per atšiaurią žiemą.

Žemė kelia daigą,
Šaukia, kad pražystų,
O mažas daigelis
Ima ir nuvysta.

Reikia pasidžiaugti,
Kol mažieji miega,
Kol brandina medis
Savo aukso žiedą...


2016 m. gegužės 17 d., antradienis

Mažos gėlės



Mažytės gėlės
Sodinamos pakraščiuose,
Nors vis atsiduria prie tako,
Praeidami pasaugo,
Kad neužmintų jų,
Bet pasitaiko...
Kol mažas, saugomas,
Bet žydintis pavasarį
Traukia visų akis,
Kol neskina...
Nuskins jas vasarą
Saulės ranka
Ir pasodins ten kitą,
Labai gražią,
Kad pasidžiaugtų ja dangus
Ir vėjas atsigręžęs...
Kai antrąkart pražysta,
Būna jau ruduo,
Šalna jų lapelius pagražina,
Bet laikas – toks jau trumpas...
Po žiemos skara
Šaltis jas nuskina neatsiprašęs...


2016 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Pasišventimas


Visiems juk tenka kažkada
Pabūti netekty dėl artimo,
Žiūrėti ir į nieko jau nesakantį,
Ligos prispaustą patale,
Kalbėti tylią maldą,
Kad būtų kiek lengviau
Skausmą pakelti.
Pasišventimas – tai tokia malda,
Kurios ir ne kiekvienas
Gali sau jau leisti,
Kol nežinai savo jėgų,
Ar vienas begalėsi
Naktį be sapnų pakelti.
Budėjimas, slauga,
Kai lieki vienu du
Su mintimis, kad neilgai
Ir tau gyventi...
Pasišventimas – kito skausmą
Sau priimti ir su juo naktis,
Ilgas dienas praleisti.