2012 m. birželio 30 d., šeštadienis

Tėvonija




Daug vietų žemėje šventų;
Skiemonys – tėvonija,
Kur tėtis augo,
Turėjo brolių, seserį,
Bet negyveno ten ilgai,
Nes visą šeimą
Vėl po Lietuvą išbarstė
Karas- Pirmas Pasaulinis,
Dabar seniai seneliai mirę.
Močiutė mokė ten maldų vaikus,
Kai priimi pirmą komuniją,
Bažnyčią puošė, patarnavo,
Mokėjo daug kalbų,
Gal privertė gyvenimas...
Miestelis buvo mažas ir tada,
Kai mano tėtis gimė.
Pramokė daugel amatų,
Bet neužteko šeimai,
Tik žemė juos visus maitino.
Skiemonys, kaip dažnai
Ten sugrįžtu, o po manęs
Bus atmintis ši išsitrynusi.

Mylėk ir mintį





Aš atradau, gyvenime, tave,
Manęs tu nepalik,-
Tu man – minties sekundė,-
Tarsi matau
Visus pažįstamus išsyk,
Prie lauko durų
Prisiglaudusius.
O mano namas didelis -
Gali įeiti, aš irgi įeisiu.
Pasaulis pilnas skurdo,
Nepatvarus, bet ir gražus,-
Iš jo ir pasiimkime,
Kiek man ir tau ko reikia.
Ir tiek, kiek paneši,-
Daugiau abiems nereikia...
Šaukštą medaus
Iš mūsų liepos,
Dar vieną duonos riekę;
Užtepsiu mėlyno dangaus
Ant tavo lūpų,
Raudonai įsirpusių.
Po kojomis - žemės užtiesalas
Ir taip nors kartą pailsėsime,
Nuo sumaišties pabėgę.
Mylėk ir prisiliesk
Prie amžinos minties,-
Ji niekada ir neišblėsta...
Gyvename visi tik dėl visų,
Nes meilė - galingesnė
Ir už mirtį.

2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Su gimtadieniu





Visas pasaulis atviras,-
Kaip gero žmogaus langas,-
Pasitikėjimas yra erdvė,
Kada ir širdis atveria,
Į šipulius kitų neskaldo,
Tada gyvenimas artėja
Prie vienos tiesės.

Kaip dukart du -
Sena tiesa iš naujo
Atgimsta mūsų atminty,
Kai ieškau sau gyvenime
Tik artimo ar draugo,
Iš kurio nieko man nereikia,
Tiktai galiu pasitikėti.


Skiriu  Gerb.Dailiui Barakauskui

Erškėtis


Ko ieškau, nerandu,-
Kažkas vis pinasi
Net vasarą po kojomis,
Erškėtis stiebiasi -
Tokie menki žiedai.
Karpau stiebus,
Bet ir jo gaila -
Palangėje vis raitosi
Bijūnams ant galvų,
Skaudu labai.

Šie - gražūs, kvepia,
Bet žydi taip trumpai.
Kai žiemą valgau
Rausvas erškėčio uogas,
Bijūno kvapą pajuntu...
Skanu labai.
Prisėsk ir tu,
Kai būna šalta.
Tik atmintis sušildo,
Kas buvo jau seniai...


Mylėk




Man ramunėlės,
Tik lauko ramunės
Papuošė plaukus
Baltu vainiku.
Aš bėgu per gyvenimą,
O tu tik žiūri;
Tu – mėnuo mano
Iš paskos seki...
Ramunės vidury
Saulutė įsikūrusi
Ir skabo jos lapus,
Po vieną šnekina
Ir laimę buria,
O aš tikiu ir netikiu,
Bet surenku, išdžiovinu
Ir lieka atminty.
Žiedeliai vis į dangų žiūri,
Jie tiki tavimi,-
Tik nakčiai užsimerkia
Baltoji ramunė.
Mėnuli, tu prakalbini
Tik vienu, dar likusiu lapu,
Mylėk.

2012 m. birželio 27 d., trečiadienis

Saulėtekis




Maža saulutės,-
Šįmet ji tokia kukli,
Kaip nuotaka po šydu,
Vis pasislėpusi, tyli,
O mums be jos
Taip šalta ir nemiela...
Saulute, aš tave šaukiu
Pro lietaus debesį,
Pro ryto miglą,
Nors šiandien atsiliepki.
Geri kaimynai
Ir draugai geri,
Bet meilė – tai saulėtekis;
Pasiimu tik iš tavęs
Ir posmų, ir dainų,
O be tavęs -
Žingsnis sulėtintas.


Juozui - 40 metų jubiliejaus sukakčiai


Nepamačiau,
Kaip man galva pražilo:
Turbūt kasmet, kasdien
Po vieną plauką
Nuo kaktos raukšlės
Ir taip vaikams prilipo;
Žiūriu į jus , vaikai,
Stebiuosi net dažnai,
Kaip vis tas laikas bėga...
Nejaugi žyla tavo smilkiniai?
Tavo vaikai maži
Ir jiems gyvenimas
Dar šiandien - prieš akis...
Oi, kaip giminės grandinė
Gražiai tęsiasi į priekį,-
Tau – keturiasdešimt,
O sūneliams dešimt,
Dar kitam tiktai treji.
Dėkoju Tau, sūnau,
Kad taip gražiai juos augini.

Vladui vardadienio proga




Į vakarą - ilgi šešėliai,
Sienos tamsios, tamsios;
Gal ir vaiduokliai
Pasivaikščioti išėjo
Už tos ribos juodos,
Kur niekas nebelaukia...
Gražių bijūnų prisiskyniau
Ir kambarys užkvipo,
O dega žvakė paskutinė...
Palauksiu, tik tavęs
Šiąnakt palauksiu...
Šį vakarą tavo vardinės -
Taurė raudono vyno
Mūsų lūpų laukia,
Pakelkime už tai,
Kad joks šešėlis
Tarp mūsų neprabėgtų,
Mūsų meilės neužgaubtų.
Oi, ta šviesa auksinė
Pavirto sidabru skaisčiausiu.


Vėlyvas ilgesys




Mano namai -
Ant aukšto kalno;
Kai vėjas pučia
Iš pietų ar vakarų,
Taip siaučia,
Dažnai stogą kelia,
Įsisuka į kambarėlį
Šis laukimas,
Į mažą lango ertmę,
Plaukiantį šešėlį,
Kuriame rašau
Švelnius žodžius.
Kai tu toli,
Bijau ir vėtros,
Netgi lietus baugus,
Nes laša, tirpsta
Tarsi žvakės šviesos;
Taip ilgos valandos
Net ant kalnų.
Tu- mano ilgesy...

Debesyse




Maža mačiau debesyse
Baltą ėriuką ar ožkytę,-
Aš juos ganiau,
Vis glosčiau ir maniau,
Kad debesys ir paskirti
Visus neskriausdami ganyti...
O gal apsirikau?
Kada paaugau,
Teko vanagą matyti,
Kaip nešėsi paukštelį
Tarp aštrių nagų.
O debesys ir šiandien švyti
Vienodu gražumu,
Tarsi kalnai ten griūva,
Saulėje nušvitę...
Daugiau dabar matau.


Uždek man žvakę



Šviesa – tai estafetė,-
Nuo ryto spindulio
Į tavo langą
Iki dangaus žydrų akių.
Šviesa – tai meilė,
Vis tavęs ilgėtis
Jau nuo jaunų dienų.
Prie tavo lūpų prisiliesti,
Ranka mojuoti vakarais,
Kai nusileidi už kalnų.
Tada ir židinys,
Ir tavo delno linijos
Ilgo gyvenimo keliu;
Kada ir be suspėsiu
Pasakyti savo jausmą šviesų,-
Prie žvakės taip tylu...

Italija




Toks noras nuo mažens -
Nuolat svajonėse,
Gal taip buvo įpratę
Mūsų protėviai, tėvai;
Juk visada žmogus
Savo minčių kelionėje
Netgi ir savo sodžiuje
Kas dieną vis kiti vaizdai.
Nedaug žemynų,-
Tiek, kiek pirštų,
Bet juos pasiekti,
Visus aplankyti -
Nemažai...
Oi, vėl Italija,
Jos karštos dienos
Ir tirštas rūkas,
Greit saulė nusileidžianti
Į jūros dugną
Ir vėl skaistūs rytai.
Toks mėlynas dangus,-
Kaip tyras purpuras,-
Tik tokį jį matau.
Toliau - kalnai, kalnai.


Rubikiai





Žuvėdros baltos
Ir juodgalviai kirai
Ežerą vis lanko,
Kaip taiklios strėlės
Krinta į bangas,
Paskui pasikelia,
Garsiai suklykia
Ir dingsta debesų fone.
Ir taip kas rytą,
Tik klausyk :“Kvy kvy“...
Dar girdisi kita kalba,
O ant bangos tik nardo
Antys kryklės,
Maži narai su vaikučiu.
Jie dar maži ir tyli,
Kad nematytų
Akis negera...
Dangus nustebęs žiūri -
Pakrantėje štai putos purios,
Vis nendrei pabučiuoja kojas;
Koks ežeras žavus,
Kol gyvas ir ramus.



Atidaryk vartus





Kas davė
Tą nepaprastą
Ledonešio laukimą,
Ievų žydėjimą
Ant šlaitų, prie upeliukų,
Prie miško pakraščių
Ir bitės pirmąjį zvimbimą
Medunešio metu?
Bangų ošimo gausmas
Ir suplakta puta
Prie kranto sukuždėjo:
-Tai aš – gimtinė,
Tavo džiaugsmas ir aistra,-
Nuo pat pavasario,
Kai pievos sužydėjo,
Kiekvieno žiedo
Vis kita spalva.
Koks kvapas garšvų,
Lyg puta ištvinusių,
Ir vingiorykščių
Geltona banga...
Ką aš turiu brangiausia -
Tai mano Tėvynė
Lietuva.


2012 m. birželio 26 d., antradienis

Mylinčioms motinoms



Vaikystei duotas
Vienas vardas -
Tai kūdikis tėvų;
Jis šypsosi jau mamai
Išvydęs pasaulį,
Net nuo pirmų dienų.
Gražūs sapnai
Tada jau lankė,
Kada girdėjo
Motinos žingsnius
Ir po širdimi gyveno,
Į vieną ritmą plakė,
Žinojo, kad pasaulis jo.
Labai gerai, gražu,
Kada abu tėvai jo laukė,
Kalbėjosi tyliu balsu,
Jau rinko tavo vardą
Rūšiavo rūbelius.
Prieš tokią šeimą
Norisi priklaupti,
Kalbėti laumės juostoje
Seniai jau parašytus
Amžinus žodžius:
„Tik auk, dėl mylinčių tėvų“.



Stuobriai




Mačiau medžius,
Kurie nuvirtę rauda,
Žieves jau atluptas
Ir nupūstas toliau;
Stuobrys palieka baltas
Ir šviečia properša
Net naktimis -
To prado vis bijau.

Lūpas jau nebe ranką
Šiandieną prispaudžiau,
Pūčiau ir šilumą
Nuo pat širdies,
Bet neužgyja per tiek metų,
Vis naujai galandamas,
Ir tirpsta medis
Be savo žievės.

Iš kur teisieji atsiranda,
Kitus vis žemina
Lig pat mirties?
Mūsų miškai -
Ne Sibiro didingos taigos,
Kur atgulė ir Lietuvos dalis.
Kada jų vietoje
Nauji jau taikoje vešės?




Prieverpstės sakmė


Albinui ant prieverpstės

Darbštaus žmogaus rankos,
Vis randais nusėtos -
Tai nuo aštraus plūgo,
Tai nuo akmens šalto,
Mokančio skeveldrą
Su juo pakalbėti.
Gal kai kam ir peilis,
Ir aštrus skaptukas -
Iš medžio ateina
Raštais penkiabriauniais
Ir širdį prismeigia.
Negali užmigti,
Kol mintis nemiega,
Kol užgimsta gaidos
Kaip siūlas sermėgos.
Verpdavo taip sesės
Ir motulė audė,
Prieverpstėje lino
Gelsvos kasos gaudė...
Darbštaus žmogaus rankos
Niekada nesnaudžia.



Ne viską suradau




Miške išgriuvę medžiai,-
Visai seni ir jaunesni,-
Ėjau, liečiau ir kėliau,
Užkliūdama į kelmus
Kartais ir klupau,
Bet sau lazdos nesuradau.

Kas griuvo, jau supuvo,
Tik samana apžėlusių mačiau,
Tiek daug ir net kelmų atžėlė,
Net kerpės gražios,
Jaunų stiebų ir lapai šviesūs,
O kelmas gyvas ir toliau.

Miške ir bitės drevėse
Nuo seno spiečiasi
Ir oro čia gaivaus kvėpiau,
Pražydo net papartis...
Kuo dabar gali nepatikėti?
Jaunystės svajones sugrąžinau.

Mielasis, eik su manimi į mišką,
Gal rasime ir ko daugiau?..
Viena tik sušlapau...

Meilės kelyje





Galiu žinoti daug,
Turėti savo tiesą,
Bet žemėje yra daugiau,
Kuriems svarbu,
Kas tinka jiems,
Todėl tylėsiu...

Galiu kalbėti daug,
Net šaukti, kad mylėsiu,
Ko niekada ir nemačiau,
Tik tu sakei man,
Kad tavimi tikėčiau,
Galiu ir patikėti...

Galiu ieškoti daug,
Bet neradau, ko ieškau;
Tavo akis vos sutikau
Ir supratau – mylėsiu.
Jose tiesos nedaug,
Bet būsim dviese...

Oi, nežinau, tiek daug,
Tiek laiko buvome drauge,-
Kaip ąžuolas ir liepa,-
Ar tu dabar
Jau manimi tikėsi,
Bet meilės kelyje
Mes – dviese.





Meilė-dovana




Meilė nebūna purvina
Ir net švari,-
Lietus tik prausia,
O man jausmai tvirti -
Tik dievo dovana,
Pati didžiausia.
Mylėdama gimiau
Savo tėvus ir namą,
Nors ir maža buvau,
Mylėjau molinę pirkelę.
Prie šulinio svirties
Tik kibirą te pririšau -
Visi tegu tik semia,
Ką aš radau ar praradau,-
Tai meilės penas.
Meilė nebuvo sutepta
Per mano visą kelią -
Aš jai dainas tik dainavau,
Prie lopšio jau savo vaikų,
Prie mylimojo kelių.

Dvasinių ieškojimų kely


Dvasinių ieškojimų kely
Reikia ieškoti dvasingumo,-
Gyvenimas uždaro tam duris,
Kuris pabėga nuo jausmų -
Kilnaus ir doro atvirumo.
Kas buvo kartą nuskriaustas,
Tam ir baisu išvengti blogio,-
Taip grįžta bumerangu
Mintys blogos...
Gerumą imsiu iš dangaus,
Kur visų rankos ir širdis
Vienodos.
Taip gimė kryžius,
Atvaizdas žmogaus;
Ištiestos rankos į šalis -
Apglėbti, nugalėti blogį,
Įkurti laužą sieloje žmogaus,-
Visi juk to ištroškę.


Karalaitis


Nežinomai mergaitei
Pasipiršo karalaitis
Iš tolimų kraštų,
Nežinomos šalies,
Meilius žodžius
Jis vakar, šiandien siunčia,
Kad jis gražus,
Bet nelaimingas,
Tikros meilės nesuranda
Ir prašo :“Patikėk“.
Aš - užburta miškų
Ir upeliukų fėja,
Man aštuoniolika
Ir amžinai išliks,
O nuotrauka, kurią įdėjau,
Vis šypsosi eilėraščio
Net rimtame tekste;
Mane tu tokią ir mylėk...
O laikas jau seniai nubėgo,
Sustingusi sekundė liks -
Šiuo atvaizdu tu netikėk.





Meilės testas




Gulbių pora -
Tai meilės testas,-
Be nuoširdumo ir globos
Vaikų nėra,
Tada gyvena ir po vieną
Dėkodami gyvenimui,
Jeigu kitaip nėra.
Tik pažiūrėk,
Kaip vanduo šviečia,
Nuo gulbių atsispindi,
Bėga ten srove,
Kur visas tvenkinys
Gerumo ir pilnatvės -
Žemiškos ir dangiškos,-
Kiek reikia, pasiėmę,
Bet ne daugiau,
Nei reikia kiekvienam.
Kaip gera būti poroje...


Mūsų miškai





Į viską jau žvelgiu
Pro baltą debesį,-
Nieko nėra gražiau:
Tenai kalnai,
Upeliai teka,
Prie saulės daug arčiau...
Kur šviečiasi mėlynė,
Mėnuo brenda
Ir susitinka jie -
Mergaitė palaidais plaukais,
Gražuolis jaunikaitis,
Skaistaus veido -
Tai meilė amžina,-
Kaip mūsų brangūs
Lietuvos miškai.
Į juos einu, kur paukščiai
Ir visi gyvieji
Saulės glėbį randa,
Net ir pavėsyje gerai.



Girios aidai





Jau kaupiasi audra,
Einu į mišką,-
Čia vėjas siaučia,
Tik viršūnėmis prabėga,
Į pilką debesį susisuka -
Taip rodo savo jėgą.
O aš klausau,
Kaip senos išvartos
Gūdžiai dejuoja,
Matau, kaip skruzdės
Neša savo vaikučius
Ir paslepia giliai,
Kad neužpūstų vėjas
Ir nepaliestų net lašai.
Girdžiu, kaip naują medį
Verčia sūkurys atbėgęs -
Susipina viršūnės
Ir padeda viena kitai,
Kaip girgžda jos abi,
Susikabinusios prie kelio,
Kuriuo išveš jų palaikus
Ir degs laužai...


2012 m. birželio 25 d., pirmadienis

Nakties maldoje



Gyvenimas –
Tai vėtrų sūkurys,
Jis nuneša toli
Ir vėl grąžina
Prie savo slenksčio,
Tada suklumpi,
Geri ir vandenį
Kaip saldų vyną.
Tie metai buvo,
Kaip nebuvę,
Viskas praeity,
Į ateitį langai -
Siauri kaip akys;
Jos matė tiek nedaug,
O laiko maža
Daug ką pamatyti.
Gyvenimas – gelmė,
Kurios nepamatavęs
Negalėsi įžiūrėti,-
Čia buvo ir srovė,
Ir tyli sekluma,
Oi, laikas jas sulygino,
Kad lengviau brisčiau...
Bet slenkstis irgi čia,
Atsiklaupiau tik maldai
Ir abu ją sukalbėkime.



Moters kamuolys




Moters pasaulis -
Žemės kamuolys
Tarp dviejų delnų,
Iškeltos rankos,
O skruostuose
Raudonos rožės -
Žodžio paslaptis...
Kas jį pasakė,
To ir ši naktis,
Stipresnio jausmo
Niekas ir nežino.
Tai kalba prigimtis,
Iš motinos atėjusi,
Gyvybė šaukia,
Ir aš į ją einu
Jau daugel metų
Tuo pačiu keliu...
Oi, ačiū, Tau,
Pasaulio ir mano kūrėjau.


Fleitos garsai




Nutyla žemė,
Iš kalnų upeliai
Tyliau teka
Ir paukščiai tyli -
Jau vidurnaktis,
O fleitai – rytas,
Ji dabar tik šneka
Apie tą pačią žemę
Ir mūsų viltis.
Rytoj bus saulė...
Kam tas mėnuo teka,
Gal tik pilnatis?
Tada šviesa palies
Ir sidabrinę fleitą,
Oi, ilgesys skambės...
Į muzikos rankas
Jau saulė teka,
Mane jos apkabinusios
Jau veda pas tave,
Dangau, pašviesk.





Tai mano paslaptis


Aš - tiktai motina





Užuolaidą nuleidau,-
Mano celėje tamsu,
Už lango šoka,
Man jaunystė šoka...
Aikštė – tai verdantis vanduo,
Čia susimaišo aimanos
Ir juokas...
Vieni užkuria laižą -
Ant jo ir mano
Nuotakos vainikas;
Kitas – kuprotas,
O žmonės juokiasi...
Kur tu, mano dukra?
Tavo delnai -
Paguoda man šventa,
Bet grotos, grotos...

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=8raBziWF8GQ#!


Vėjau, pabučiuok



Geltona vasara skvere,
Toks vakaras gražus;
Šiandien lietaus gana,-
Nusiprausėm abu,
Susėdome prie židinio
Krėsle – supuoklėse
Ir juokiamės...

Tu – vėjas,
Aš – tavo vilioklė.
Saulutė gęsta
Tarsi žvakė vakare
Ir vaškas varva
Per pirštus –
Medus geltonas...

Nebuvo metuose dienų,
Kad nelankytum tu;
Per plaukus švelniai
Braukdamas ranka
Pasiimi ir sopulį
Dėl nemigo naktų,
Saldų nektarą kopiame...

O gal tai tavo bučinys saldus,-
Tu - visada kvatoklis?




Labas vakaras


Bus ruduo...





Pabūkime vaikais,
Pažaiskime slėpynių;
Žiūrėk, koksai drugelis
Į tavo plaukus įsipynė.
Jis - margas ir gražus,-
Kaip kaspinas šilkinis,-
Tik, gaila, kad kasas
Seniai jau nukirpau,
Būčiau prisegusi pabaigoje,
Galėčiau skristi vėlei,
Kaip ir vaikystėje,
Į debesį, baltai auksinį...
Bus vėl ruduo,
Mačiau taip parašyta
Baltam ramunės žiede
Ir tavo baltame veide -
Gyvenimo pralėkusiame
Vėjo švilpesy...
Pabūkime vaikais šiandieną.



Gulbių priesaika




Viena pora tvenkiniuose,
Bet maisto neužtenka,
O koks pasaulis
Joms erdvus, platus;
Galėtų pasirinkti
Kitą vietą, netgi šalį
Ir užaugintų sočius vaikelius.
Kas traukia į gimtinę?
Dūmų kvapas, šulinys
Prie namo gimto,-
Jame vanduo švarus...
Ar motinos daina,
Šventa net ir nešventinta,
Išlikusi nuo pat mažų dienų?
Priverčia skristi
Tik balta žiema ir šaltis
Ir vėl sugrįžti į lizdus.
Tokia ir nerašyta
Sandara pasaulyje,
O kas klaidina mus?


Namų šiluma




Pašto balandžiai –
Seniai prijaukinti,
Jie klauso šeimininkų
Ir pildo norus jų.
Kaip jaučiasi nelaisvėje
Šie gražūs paukščiai,
Kai neša laišką,
Kartais ir džiaugsmingą,
Su nuostabiu žodžiu:
„Tave tiktai myliu“...
Bet skrenda paukštis
Ir per uolas grėsmingas,
O sakalas pamato
Jį skvarbiu žvilgsniu,
Tada ir lieka
Daug kas nelaimingi,
Negavę šių laiškų...
Po kregždės nameliu
Tylu, gražu,
Nors neneša laiškų.
Išskris jinai toli,
Aš liksiu saugoti namų.
Čia lieka atmintis
Mažų ir jos vaikų.

Slaptos durys





Daug filosofų
Ir mokslo žmonių
Kėdes pratrynė
Ir vis nerado savo
Amžinų tiesų...
Ir amžinas variklis
Tik popieriuje liko,
Kaip žaibą net paversti
Amžinu žmogaus vergu...
Vis noras- pasiimti,
Kas ne tavo,
Užkariauta kito,
Tada ir būna
Daug mįslių suktų;
Ne vieną kartą suradau
Širdies raktelį,
Kurį atrakinusi,
Galėčiau išsinešti
Tūkstančius žvaigždžių,
Bet savąjį slepiu.

Gyvenimas gražus sapne




Manęs negundykit,
Aš sapnuose dar nuodėminga,
Pamerksiu akimi
Ir bėgsi pas mane,
Gal tik tada ir būsime laimingi,
Kai vienas čia,
O kitas kitame krašte.
Nereikalauk daugiau,-
Aš priesaika šventa prisiekusi -
Mylėti žemę, saulę
Ir upelį danguje,
O šitame krašte
Gyvenimas tada laimingas,
Kai vienas kitą
Mato tik sapne...


Evelinai ir kitiems




Žiūriu tau į akis
Ir darosi šviesu;
Džiaugiuosi tavimi,
Kad vis romantikos
Lašelis lieka,-
Ta Joninių naktis
Turbūt naujų įžiebia...
Gyvenimas- kasdien
Vis kitas virsmas,-
Kaip ir lietus -
Vis žadina lašais,
Į kūną skverbiasi,
O širdyje ilgam
Kažkas vis pasilieka...




Seniai tai supratau,
Bet noriu, kad visi žinotų,
Kaip gera būna
Dėl kitų sėkmės
Iš džiaugsmo verkti.
Dabar už lango
Drengia vis lietus,
O aš šiandien šypsausi.
Ir tau, ir man
Taip gera širdyje,
Lengvai ji tuksi,-
Tarsi kregždė
Neša vaikams
Po vieną vikšrą,
Mažą musę.
Jos šlapios plunksnos,
Bet šilta lizde -
Tai mūsų džiaugsmas.
Mes - puikūs paukščiai.

Kukū...




Pašauk mane,
Nors vyturio giesme,
Kukuosiu gegute,
Metus skaičiuosiu,
Sakysiu:“Ilgu be tavęs,
Kur kiaušinėlius dėsiu?
Aš lizdo neturiu -
Nė turtų, nė gardėsių,-
Kaip suviliosiu
Paprasta giesme,
Kuri toli toli girdėsis:
-Kukū, šaukiu tave,
O tau tik metai
Girdisi - vis šviesūs.
Nukrito jau rasa
Ir mano vaikučius
Kiti perėjo, o aš vėl:
-Kukū, kukū,-
Nebūsim dviese.


Atsarga gėdos nedaro





Labai jau kategoriški
Šiandieną žmonės,-
Paskaito internetą,
Televizorių pažiūri,
Galvoja viską žino,
Jau mokslus lyg pabaigę
Ir praktikos daug turi.
Ne taip tikri paukšteliai -
Vieversys, lizdelį susimetęs,
Kur arklio ar kitų pėda,
Prisiglaudžia prie žemės,-
Budrus, aplink vis klauso
Ir kas sekundę žiūri,
Kad vėl neatsistotų
Toje pat vietoje staiga kažkas.
Ne dėl savęs dabar jis bijo,
O dėl vaikučių būsimų,
Kurių tik vaisius užsimezgęs...
Oi, kokia ta netvari gamta,
Kai vienas kito neprižiūri.



Eilių rebusai





Taip įdomu skaityti,
Kai rašo nesuprantama kalba,
O žodžiai lyg sava šnekta,
Bet apie tai,
Ko nė pats esi matęs,
Nei matęs ir rašytojas.
Vaizduotė taip gili,
Kad ir gali išvysti:
Kitas, labai ir tolimas šalis,
Net kosmoso gelmes
Gali kaip savo sodą išnaršyti...
Labiausiai traukia rebusai eilių,
Kur mintis paslėpta
Po devyniais užraktais,
Gali ir valandas sėdėti
Ir nieko nesupratęs - girti.
Labai retai, bet kartais,
Taip ir aš žaidžiu,
Kad būtume ilgiau kartu -
Ne vieniša sėdėčiau.


2012 m. birželio 24 d., sekmadienis

Vaivorykštės spalvos




Kaip lengva vaikui
Atsikelti ar priklaupti,-
Jam žemė visada šilta
Tarsi gyvenimo spyruoklės
Šviesų žiburėlį laiko,
Saulutę suka
Savo amžiname delne,
Prie medžio augančio
Tvirtai prismaigsto.
Vaikai nemoka
Ilgai ir pykti, verkti,-
Vis atsistoja eiti.
Vaikai ir angelai
Vaivorykštę pataiso
Nuo žemės iki pat dangaus,
Jie sutelpa tenai,
Labai aukštai,
Dangaus skliaute,
Svajonę septynių spalvų
Išlaiko.

Paveiksluose užtrunka laikas




Iš praeities
Į ateitį
Vis akys žiūri
Ir seka iki šiol
Mūsų žingsnius;
Čia senos vazos,
Seni baldai,-
Lyg užkliuvę
Mūsų laike,-
Sustingo ir po Jūsų
Teptuku.


Dvyliktoji Fantazijos dalis




Dvylika mėnesių
Apvainikuoja laiką -
Gyvybė keliasi pavasarį,-
Upelio ledas išneštas
Ir ievos šakose lizdelį
Mažo paukščio laiko.
Jis prie baltų žiedų
Prigludęs, pilnas
Gyvasties ir maisto...
Išeiti, į gyvenimą išeiti.
Balta žiemos spalva
Prie slenksčio jį sulaiko.

Ką pasakojo fleita





Daugiau neskaldyk,
Tik lipdyk
Ir taip suskaldytą
Pasaulį,
Kad nebeliktų
Atminties spragų
Ir siela atsivertų saulei...
Ant delno padėta
Gyvenimo styga -
Ji surenka melodiją
Švelniosios fleitos;
Taip skamba laikas
Iš griuvėsių, pelenų
Kaip mažas vaikas.
Tai pjesės pabaiga -
Sustingsta ir nurimsta,-
Saulėtekis arti.
Neskaldykim širdies,
Kuri aukštybėje iškilusi
Prie saulės linksta.


Gyvybės vandens burtai