2011 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Rudens laikas

Pasikeitė dienos trukmė,
Pasikeitė ir nuotaika -
Rudens nostalgija tyli
Jau pasibeldė į mano duris,
Prisipažino, kad ilgiuosi
Žodžio šilumos kaip vaikas.
Nematoma trukmė
Ir ta pati visa erdvė
Pripildyta švelnaus gerumo,
O ne sunkaus tvaiko
Vis užburia ir kelia -
Bėgti ir mylėti,
Kas liko gyvas nuo tėkmės,
Kuria vingiuoja paskutinis
Rudens saulės spindulys
Į žemės gilumą, į širdį,-
Nesustoja Laikas...

Skiriu savo Draugei

Tokia jau
Motinos dalia -
Prikelti, sėti žemėje
Mažytį grūdą...
Vis skubant, bėgant basnirčia
Paskui dalgelį
Vis pradalgėliu
Tarsi į aukštą rūmą.
Sodyba, apsodinta ąžuolais,
Toliau graži pakriūtė -
Nubėgdavom maži basi
Į amžinąją būtį...
Paskui mergystė kaip gėlė
Ir meilė ne be kliūčių -
Norėjai laimės kaip visi,
Kitaip ir negalėjo būti.
Ar išsipildė Tavo norai?
Ne visi, žinau gerai
Ir skaudulių vis būta,
Kai laidoji savus -
Tėvus senus,
Dar stiprų brolį,
Linko prie sodybos ąžuolai -
Galėjo taip nebūti...
Sveikatoje ir vyrą,-
Lieka graudulys skaudus,-
Juk per 70 metų
Visko būta...
Sveikatos, ištvermės.
Gyvenimas-tai užmarštis,
Išdyla viskas po truputį.

Skiriu dailininkei Daliai Makaraitienei

Rudens, pavasario
Ir vasaros darbai
Dailininko pirštuose
Akimirksniu sustingo.
Pro žiemos snaigę šviečiasi
Saulutės spindulys
Ir piešia Tavo langą -
Praeitį ir ateitį -
Lyg amžinąjį LAIKĄ.
Švelnių tonų spalva
Suderina sekundę -
Mūsų dieną saisto
Su besikeičiančia gamta
Ir nuotaikos brūkšniu
Ant baltos drobės,
Balto popieriaus lakšte
Gyvenimas kaip soste įsitaiso.
Kalbės paveikslai už Tave,
Kai būsime toli
Nuo savo dabarties,
Netgi pirminio laiko.

Knygų lentynos

Dienų būna visokių -
Skaitome ir rašome,
Dėliojame ir kraustome
Iš stalčių popierius -
Vis nesibaigiančias mintis,
O jų kas dieną vis daugiau,
Kai atsisėdame prie savo lango
Ir žiūrime į vieną tašką -
Vartus arba duris...
Dažnai net negalvojame,
Kodėl pakėliau ranką -
Gal balsavau, mušiausi
Į krūtinę, prisiekiau,
Dažnai ne tą ir pasakiau...
Paskui žiūrėjau pro drobulės
Baltą kraštą-verkiau;
Klaida, kurios neištaisiau...
Klaidų bus dar daugiau,
Jeigu tylėjau, nieko nedariau.

Mano laikas



Būna dienų,
Kai tuštuma nusineša
Minčių sroves
Kaip rudens lapą,
Kuriam kristi reikia.
Kiti pakeis juos po žiemos -
Visiems juk kartais
Susikaupti, apmąstyti,
Kur skrendi, leki,
Kaskart ateina laikas.
Rašau ant lapo eilutes
Ir noriu laimės ir taikos
Ir sau , ir tau
Ir motinoms,
Mažiems vaikams,
Kurie mąstyti dar negali
Ar neturi laiko
Viską keisti...
Tik žemė, saulė, visata -
Jos turi savo laiką.
Praeis diena prie stalo
Su daina ...girdi -
Tai mano laikas.

2011 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

Palik



Naktis šilta šilta,
Bet krečia drebulys.
Kodėl nemiegu per naktis,
Kai papučia pietys?
Ar šiltas kvapas -
Tavo paslaptis,
Jei noriu liesti lūpų
Švelnią liniją,
Tankias blakstienas
Ir užmerkt akis -
Ant jų mano akių
Ir Tavo sielos spindesys.
Palik, dabar palik.
Neklausk kodėl,
Nepasakysiu -
Tik palik...

Skiriu Albinui Šileikai-policijos Angelų sargų dienos ir jo parodos proga.



Įsivaizduoju angelą
Bažnyčioje ir prie altoriaus,
Kai plazda jo širdis gera;
Jis kūdikis, visi jo norai
Pirmiausia pildomi
Be priekaištų ir paskuba.
Visos mamytės
Ir močiutės nori,
Kad jų vaikeliui būtų
Tik giedri diena,
Kad saugotų jį angelėlis
Savo nematoma ranka.
Bet ir suaugę linkę,
Kad jų geri norai
Būtų paskatinti,
Nors kartą metuose
Viena visiems atmintina diena.
Aš sveikinu Tave,
Sukaupusį širdy profesiją,
Didžiulį turtą-tėvo pareigą
Ir dydį meną, prakalbintą
Mūsų miškų gražuolį medį;
Jis toks, kaip Tu,
Kaip mes...
Su Angelų diena!

Visų tautų mokytojams


Mano gimtinė -
Giliosios atodangos,
Svirplių maži urveliai,-
Kiekvienas kalbasi
Savo tarme, kalba
Ir sutaria čia paukščiai
Ir visi miško žvėreliai,
Nors kalba vis kita šnekta.
Mano laukai -
Tai šviesios varpos,
Iš kurių byra grūdas,
Ąsotyje saldi gira,
Kur aviliai mediniai,
Medumi pakvipę,
O bitė randa kelią
Į bityną, kurio vardas -
Mūsų Lietuva.
Čia mokosi lietuviškai,
Savo kalbą brangina
Visų tautų bitelės -
Darbštūs žmonės.
Su Mokytojo Jus Švente.

Mylimasis



Tegu gėlių mažiau,
Bet daugiau vaisių;
Juk tas ruduo-bernelis
Tuo ir yra žavus,
Kad sau kepurę apsikaišęs
Kviečių geltonų varpomis,
Šiaudinę skrybėlę rugių -
Vynuogių kekėmis
Ir gilių, riešutų.
Sode jau mylimasis pasodino
Laukinį sodinuką,
Pavasarį įskiepys -
Bus saldinių obuolių.
Bučiuos mano lūpas,
Kai rudenį nuskynus
Nunešiu kraitę prie namų.
Ruduo-tai mylimasis,
Kurio laukiu ir geidžiu.

2011 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Meilė iš pirmo žvilgsnio



Pamilau saulę
Iš aukštai aukštai -
Ji visą vasarą mane mylėjo.
Mylėjau vėją palaidūną
Iš po debesų -
Jis mane lankė
Pabučiavo ir laimėjo.
Aš palinkau,
Prisiglaudžiau,
Ilgai ilgai žiūrėjau,
Bet nieko nemačiau -
Tiktai arti jutau
Stiprias rankas sau ant pečių,
Kurių pavasarį,
Taip gražiai žydintį,
Ir šitą rausvą rudenį ilgėjausi.
Pamilau žiemą baltą,
Jos švarią tyrą sielą,
Kai ant pusnies
Tik Tavo vardą užrašiau...
Laikyk mane,
Kol nepabėgau.

Skiriu šiandien atsitiktinai sutiktam vaikinui



Žmogaus akis ir mintys
Lenkia visus norus;
Jis dirba, kuria, lanksto
Vis iš savo atminties.
Ką moka jo valia parodo,
Kai darbas veja darbą,
Nors ir ne iš peties...
Gražus žmogus,
Jis ypatingas , doras,
Kai sieja praeitį ir dabartį
Ir laukia ateities,
Kuri nuspalvins žemę,
Rudens gūsis vėjo
Nuneš ir jo svajonę,
Netgi įkvėps kitiems.

Skiriu muzikos mokytojui Juozui Lazauskui

Su Mokytojo diena



Girdi rudens akordą?
Lapai krenta, krenta;
Dainuoja taip visa giria,
O Tavo pirštai
Tiktai klavišus nuspaudžia
Ir liejasi melodija -
Kartais linksma
Ir vėl graudi,
Netgi rauda...
Taip teka ir vanduo
Ir mintys susitelkia,
Tik rudenį išgirdome,
Ko vaikas dar girdėti
Mažas neįstengė -
Tokia dar jo klausa,
Gyvenimo trumpa gaida...
O Tu paimk tiktai
Mažylio vaiko ranką,
Padėk ant pianino -
Sklis graži daina.

Skiriu Mokytojo dienai.



Mokytojo darbas -
Ne tik pamokos,
Ne sąsiuviniai, lenta;
Ne parkeris, pieštukas,
Žirklės ar drožtukas,
Muzikos gaidos prieš akis -
Tokia trumpa diena...
O pusryčių ir pietų stalas,
Ekskursijų diena-ne valanda,
Už kurias mokoma
Tiktai po daugel metų,
Jei mokinių dar atmintis gyva...
Dėkoju mokytojai -
Mano vaikaičio antrai mamai,
Kad ji tokia visiems gera.
Su Jūsų didžiule švente.

2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Meilė rudenį



Gražiausias metas -
Pirmieji lapai rausta
Kaip mergaitės skruostai
Po pirmo bučinio nekalto
Gal netyčia ir skubraus.
Geltonos beržų kasos
Draikosi prieš vėją -
Jas purto ir ištiesina
Ir neša lapą per miškus,-
Tai gandas mylimo žmogaus.
Ateis dabar ruduo,
Rankas ištiesęs,
Pakels į debesį,
Kiek pamėtės, pagaus
Ir nešis-čia į saulę,
Vėlei į pavėsį,
Jau šaltoką lietų;
Mylėdami nežino,
Kas geriau...

Rudens pasikartojimas



Kuo daugiau žingsnių
Žemėje skaičiuoju,
Ir sugrįžtu atgal dažniau;
Juk mintys–tai nematoma gija,
Kuri sujungia praeities vaizdus
Su dabarties gyvenimu
Ir peršasi mintis viena ,
Kad kažkada kažką regėjau,
Pasikartojo vėl tas pats...
Nedaug turiu kartaus
Ir pagiežingo, kas netinka,
Gręžiu ir atmintį į gerą,
Jei blogiau kažkas.
Taip atsiranda properša,
Kada gerumo ima ir pristinga -
Rudens nostalgija ir grožis
Priimtinas ne visada...
Jo būna metuose mažiau.
Taip turi būti-aš nesu
Vandens bala sustingusi,
O tyras lietus laša šiuo metu
Kas kartą vis dažniau...

2011 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Su artėjančia Mokytojų diena sveikinu kolegas


Fizikos mokytojas Jonas Krivickas

Pirmasis apsilankymas -
Vėl mano mokykla,
Su kuria Jūs ir aš,-
Mano namai ir gatvė,-
Mano vaikai suaugo.
Čia žiemą ,vasarą
Tiek pramintų takų,
Kad ieškau ne draugų,
Bet jau savų
Ir sielos giminių;
Paspausti ranką Jums skubu,
Daug metų bėgo
Tuo pačiu keliu,
Nuvesdavo į klasę
Vis prie tų pačių akių,
Kurios vis klausė, klausė...
Jie mokė sūnus mano,
O aš ir jų vaikus
Ne tiktai formulių
Ar rašto paslapčių,
Bet ir gyvenimo
Pirmos žymės ir raidės...
Kiek liko nesakytų žodžių,
Rašto, širdies paslapčių -
Juk viską randame
Kaskart iš naujo...

2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Takelis

Ramunių prie kelio -
Geltonų, baltų -
Jų tiek daug, netoli:
Rankos liečia ir siekia,
Spėjau meilę lyg orą...
O toliau, ten toliau -
Lygios pievos,
Gėlynais nuklotos.
Mirga smilgos,
Barškučiai gelsvi,
Raskila laiko lašą,
Man rodo...
Vis einu ir einu takeliu -
Kelias ilgas,
Oi, ilgas atrodo...
Neturėjau batelių lengvų -
Dar nešalta,
Drungnu tik atrodo;
Vienmarškinė, basa
Prie šlaitų priglustu,
Vėjui kelią parodau.
Bet neaplenkė tako -
Į upelį slystu ,-
Ten gelmė...ji lengvesnė,
Tiktai alkana,
Visad godi...


Skiriu Kazimierui Jakučiui

Rudens lapų švelnus virpesys -
Ant šakelių pabodo linguoti,
Neša vėjas, ruduo lapkritys
Į upelio versmes išvagotas.

Ir plaukiu, vis panyru, žvalgaus,
Kaip manoji gimtinė atrodo -
Traukia tėvas vadžias ir toliau,-
Jis artojas nuo žagrės iš sodžiaus.

Nuo to laiko gitarą laikau
Ir dainuoju tiktai apie sodą,
Kur Šventoji, mano Anykščiai
Ir vaikystė prie lango šakota.

Traukia paukščiai pas mus iš toli,
Skrenda lapas-gaida padainuota,
Šaukia kelias atgal – Pagulbis;
Iš rudens į pavasario sodą.

2011 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Žvaigždės krinta



Nesibaigė diena -
Dar kelios valandos
Ir saulė nusileis
Prie ežero į dugną,
Tada ir bus naktis...
Pasklis virš veidrodinio
Stiklo baltas rūkas.
Saulutė niekada nemirs,
Mirksės žvaigždutėms
Ir jos mus apkerės,
Pamiršim rūpesčius
Trumpam-minutei...
Dar nendrėse čiauškės
Mažos antelės kryklės,
Koks ežeras gražus,
Tylus, ramus,-
Tarsi užutėkis gilus -
Prie pat sodybos...
Čia palikai tėvus senus,
Sugrįžo vaikų akys -
Žvaigždele nukrito?

Prie kepurės



Mažiau kvapų,
Ryškių gėlių
Ir mažesni žiedai;
Augliai iš krūmų -
Viršūnės baltos,
Tik aukštai aukštai
Dar vis į saulę žiūri
Jų kepurės.
Tos dienos – kaip pūkai;
Kur tiktai pasižiūri,-
Rudens rudieji kaspinai,
Kai kurie medžiai -
Be kepurių...
Tik nendrė atspari:
Pražydo, juokiasi,-
Pilką šluotelę turi,
Jai ir žiema juk nebaisi,
Nedaug praranda -
Be kepurės.
Kvapai ant stalo -
Tik atsidarai
Ir įkvepi, kada tik nori,
Papurški kepurę...

1987 metų laidos auklėtiniam.Šeškinės vid. m-kla



Renku iš atminties -
Sklaidau albumą...
Čia buvo vakar?
Kurgi Jūs dabar?
Ir suolai-akys
Tiktai juokiasi ir švinta -
Kelionės po apylinkes,
Net žygiai naktimis...
Kas dar?
Tik toks gyvenimas -
Tai būtinybė
Ir Jūsų palikimas,
Vardai Jūsų vaikų,
Sutampantys su jūsų.
Gal?
Ir eina takas tarsi brydė
Per atmintį, kaip vieną skrydį,
Šiandieną ir dabar.
Vis į rytojų verčiasi albumas
Dar.
Gerai, kad ne atgal...

Duonos trupinys



Saulės atokaitoje
Darosi šaltoka -
Tai vėjas sukasi šiaurys,
Kuris gailėtis nebemoka;
O toks gražus rugsėjis
Ir dangus gilus ir žydras...
Nejaugi visada taip liks?
Ateis žiema, pustys
Tas pats žvarbus šiaurys
Ir mano nerimas bus toks mažytis
Dėl šios dienos.
Kas ryt?
Dar atsistosiu ant ražienos,-
Tai kas, kad kojas man badys,-
Surinksiu varpas likusias,
Sutrinsiu delnuose
Ir juodą duoną
Iškepsiu saulėje tau ryt...
Atlauši riekę, valgysi -
Rugius pasėjai...
Dar trupinį zylutei pataupyk.

Ryto maldos posmas



Trumpam tik priklaupiau
Ir vėl greit atsikėliau,
Nes turiu šlovinti malda
Savo gimtinės žemę, grėblį,
Kuris šiukšles dar grėbia -
Nuo mano namo į tave...
Vis pakeliu akis į dangų,
Debesėliai skuba,bėga
Ir grėbia nuo dangaus audras,-
Ne veltui ir meldžiuosi,
Man padeda grėblelis,
Motinėlės, sesių apdainuotas,
Sugrėbsiu kiek plačiau,
Ką jos paliko po savęs.
Sugrįžta raudos-liūdesys ateina
Prie mano slenksčio atgalios,
Jei nemokėjau, ne viską sugrėbiau,
Sutalpinau į maldą-dainą,
Bet tau paliksiu grėbti po savęs...

2011 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Kai trūksta laiko

Jeigu para turėtų
Dar kelias man skirtas
Ilgesnes kiek minutes,
Eilėraščiui padovanočiau,-
Tada gal pasakyčiau,
Ko nepasakiau, deja,
Per šitiek metų kaip pirmokė.
Gyvenimo verpetai suko
Ir nuplukdė jas juoda nakčia...
Paversčiau saule minutes
Ir Tau kelius nukločiau,
Kad šviestų ilgesiu diena,
Nakties glėby neatsibustų...
Gerumo žvakė degtų,
Jei užgestų mano norai,
Ištiesčiau ranką į žvaigždes,
Įkvėpčiau į krūtinę
Gaivų ryto orą...
Neatiduočiau niekam -
Nė už ką gerumo siekio -
Mūsų šios minutės norų.

Skiriu tolimų šalių Draugams

Niekada nemaniau,
Kad tolimų šalių
Iš kitų miestų žmonės
Bus artimi, tarsi savi,
Kad jų galiu klausytis,
Kai jungiasi jausmų akordai,
Galiu juos jausti širdimi.
Galiu matyti, ką jie gali,
Kaip slysta drobėje teptukas;
Piešia, kuria siela-atmintis
Ir per kitas šalis pas mane brenda
Visų kraštų svajonė ir mintis.
Tie patys siekiai ir klajonės,
Tos pačios godos ir viltis,
Kad susijungtų rankos
Ir visi pasaulio žmonės
Statytų gėrio-pasakų pilis.
Einu pas juos ir jie ateina
Su šypsena ir atvira giesme,
Praturtina mane ir mano dainą,
Posmus, kurie yra ir Jūsų,
Mieli žmonės, atspindys.


Man gražios mūsų miško
Netgi kerpės, šakos
Ir kempinių formos,
Jų spalvingas Žemės derinys.

Klausau lakštingalos-tylu

Kodėl lakštingalos
Šiltą pavasarį
Ilgai ilgai nemiega?
Joms rūpi jų lizdai,
Kiaušiniai ir vaikai,
Kad reikia apibėgti
Aplink medį-kiemą,
Pakviesti su daina
Svečius ir miško artimuosius,
Bet netoli ir sodžius,
Keliasi anksti gaidžiai...
Kodėl nutyla vasarą?
Giesmė jau sugiedota
Ir pasileido tekini vaikai
Per visą gimtą sodžių
Dainuodami dainas smagiai.
Kodėl išskrido paukščiai?
Jiems neramu nakvoti,
Kai kiemo vartai atviri;
Kiekvienas šuo gali aploti,
Ateiti nekviesti svečiai.
Ne, ne tai norėjau pagalvoti -
Įstrigo tik senolių papročiai...
Dabar sulauksime žiemos
Su kailiniais šarmotais,
Todėl lakštingalai taip negerai.
O gal ir dar kitaip?

Lietaus simfonija

Koks rudens vakaras,
Kokia lietaus lašų simfonija -
Prologas skamba viltimi,
Gyvenimo užuolaida pakyla,
O žiūrovai stojasi
Ir ploja, ploja...
Visi juk žino,
Nuskambės gaida
Ir pakartos tik tą,
Ką jau seniai išmokę...
Pirmasis vaiko šūksnis,
Vėl pauzė ir tyla
Ir motinos širdies
Viltingas tvinksnis,
Kad ji stovės prie lopšio,
Bus visada greta,
Apsaugos nuo kaitros
Ir troškulio...
Paskui-gyvenimo aistra,
Kai rankos nepasiekia,-
Ji toliau nuo lopšio...
Suvirpa smuiko stygos,
Lėkštės, būgnų lavina -
Ir baisus trenksmas.
Finalas...kyla,
Leidžiasi gaida,
Gyvenimo scena gal nusileido?
...Taip toli nuo lopšio.

Užuojauta



Nelaimės valandą
Pabūkim tyloje;
Gal nenuliūdę -
Labiau susitelkę,
Tada greičiau praeis diena
Ir debesys nuplauks
Greičiau per dangų.
Priglauskim galvą
Sergančiojo prie peties,
Paglostykime ranką,-
Dabar jau skausmo ir kančios
Perpus ir Tau užtenka...
Turėkime vilties,
Tikėkim lemtimi,
Kai netgi varpo
Dūžis skamba...

Lašo praregėjimas

Žiūrėjau tol į saulę,
Kol užslinko debesėlis
Ir pylė taip ant lango,-
Lašai liejosi stiklu...
Dabar tiktai į vieną lašą,
Prieš saulę tirpstantį,
Žiūrėjau sekundės tikslumu.
Ir supratau, ir praregėjau,-
Kiek daug tokių dienų,
Kurias vis skaičiavau,
Į baltą lapą dėjau...
Piešiau vaivorykštę -
Visų spektro spalvų.
Gyvenimas į priekį
Taip skubriai judėjo -
Nespėjau net su juo
Sekundės atstumu,
Nuskriejančios į rudenį
Širdies ritmu...

Drugys ar lapas

Drugeliai rudenį labai reti,
Bet juos pakeičia lapai;
Jie skrenda, tupiasi į žolę,
Tai prie kelmo plakasi,
Vis šnekasi ir šnekasi...
Dabar tokie visi margi,
Kad šiandien nežinau -
Drugelis skrenda,
Ar tik rudens lapas.
Žolė rasota, miškas netoli,
Upės tėkmė jau kalbina:
-Ateik, tik nusiprausk,
Pasidažyk-būk panaši
Į drugį arba lapą...
Ir paklausiau,
Prisirinkau
Daug klevo lapų;
Namo dabar nėjau,
O drugeliu skridau -
Nešu Tau savo šypseną
Ir klevo lapą...

Rudens grybai

Kai rinkdavau grybus,
Kad būtų švarūs vis žiūrėjau;
Kepiau, viriau ir vakavau
Ir patys valgėme skaniai,
Lauktuvių net draugams įdėjau.
Dabar tik po miškus braidau
Ir tokią tylą ten girdėjau,-
Paliesti miško rūmuose,
Šiukštu, ten nieko
Iki šiol neišdrįstu -
Žiūrėjau ir dabar, gėrėjausi.
Kiekvienas savo vietoje,
Kiti šalia...ir kaip anksčiau
Aš to nepastebėjau?
Sakai - buvau jauna, kvaila,
Tik raudonviršius, baravykus
Kažkada labai mylėjau...
Ir jie man savo prielankumą
Buvo pažadėję.
Dabar matau visus -
Gerus ir niekadėjus.

Jaunystės sodas

Skiriu buvusiam kolegai Vincui Vyrukaičiui

Paskaičiavau dangaus akis,
O jų ten-milijonai...
Ką dar pakviesti į svečius,
Kad būtų nenuobodu vienai?
Užsidegė mėnulio pilnatis -
Ant jo lyg žydi sodai.
O gal neprimatau,
Sugadinau akis,
Žiūrėdama pro langą -
Vienišą, nuobodų...
Palauksiu, gal rytai nušvis,
Išeisiu į saulutės sodus;
Kris obuoliai kaip žvaigždės
Į rankas, akis
Ir saulės akys švies,
Mirgės jos spindulys
Ant mano obuolio -
Jaunystės sodo.

2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Rudens pabučiavimas



Mielieji upeliukai,
Jūs visada šalia -
Pavasarį purienas plukdote
Ir ievos kvepia,
Lenkiasi jums prie liemens,
Žilvitis apkabina
Akmenis kaip krūtis.
Apsvaigsta net galva -
Taip kliokia, teška;
Nebaisios jums ir liūtys...
Tik dar daugiau skaidraus vandens
Nuplauna lyg mergaitės svajones
Per lygumas, pakriūtes.
Nusenka vasaros kaitroj,
Net kartais gali ir išdžiūti,
Bet lieka dar vaga
Ir sujuda tarsi daina tėkmė...
Tik rudenį vėl išsilieja,
Šaknis man atveria,
Pašaukia gal mylėti
Ir išpina kasas,-
Taip žvilgančius krantus
Tyrajam bučiniui.

Mandagi varlytė



Kur tik einu,
Vis sutinku varlytę;
Nespėju „labas“pasakyti,
O ji greitesnė -
Šoko ant akmens
Ir šaukia:
-Labas,-man.
Net paraudau
Ir nebėra ką padaryti,
Kad mandagesnė
Net maža varlytė.
Ir plaukti moka
Daug, oi, daug geriau,
Akytės žiūri dar skaidriau.
Ji pastebi mažą musytę,
Pagauna su maža kojyte
Ir kiša į burnytę...
O ką aš nuveikiau?
Žiūrėjau-nieko nesakiau,
Apsisukai ir nuėjau.

Lygiadienis

Lygiadienius legendomis
Nuo seno garsino lietuviai -
Jau tokie mūsų papročiai.
Numatė vis dienas,
Kada į kovą išjodavo pulkai.
Ant kalno degė laužus,
Liepsnos kilo, jų liežuviai
Dar tebelaižo dangų
Kaip senais laikais,
Tik priešų buvę nebebuvę
Gana seniai...o gal ir neseniai?
Istoriniai laikai niekur nežūva,
Palieka tarsi kelrodė žvaigždė,
Kad nepamirštume, kas esame,
Kaip neseniai dar buvę -
Kiti lygiadienį skaičiavo
Prie mūsų bokštų - svetimi...

Skiriu orkestrui "Trimitas"

Ryto garsai -
Melodijos pradžia.
Po pusryčių švelni gaida
Jau pro ausis praslydo -
Juk reikia eiti paskuba
Į naujos dainos ritmą.
Kai saulė virš galvos,
Suskamba visos stygos -
Orkestras groja taip sutartinai,
Kad vienas garsas,
Gaidose nenumatytas,
Įstringa sieloje jau amžinai.
Gal pavargau?
Pavakarys...
Suderinti akordai apsiblausė,
Raudoniu nušvito
Ir liejasi į širdį
Dar kiti...liūdniau.
Suvirpo visos sielos stygos -
Atsiprašau...
Jau vakaras,
Sugaus „Trimitas“,
Melodija lydės
Akis į saulę -
Kiek aukščiau
Ir pakiliau.



2011 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Paslaptis

Taip ne vienodos
Visų medžių paslaptys -
Augimas ir likimas.
Vieni, kai žydi;
Kiti, kai meta,
Rausvina lapus,
Tretiems žiema
Net žalią rūbą skyrė -
Tokia visų lemtis.
Taip skuba augti,
Vos tiktai užgimę,
Paskui lapoja,
Ir vėl numeta lapus...
Vieni pavasarį
Anksti pasveikina,
Kiti dar kiek patyli,
Vėlai išbarsto
Savo vaikelius...
Šios paslapties
Tik vaizdą tylų
Vos pamatai
Ir vėl kažkur nešiesi,-
Kaip lapelį tyrą -
Tik šios dienos,
Paskui nakties...

Po lietaus

Dažniausiai po lietaus
Taip išsilieja upeliukai -
Užlieja pievas ir miškus,
Tada ir atsispindi medžiai,
Saulė ir dangus - gražu.
Pasineria po vandeniu
Žolių kupsteliai, šakos
Ir laukia šilumos,
Miškas labai kantrus;
Uodai tada ir varlės perisi,
Atokaitoje šildosi ir musės,
Net grybas, šungrybis
Dar prisiglaudžia prie kelmelio,
Kempinės auga - kur pakliūk...
Dabar ruduo, bet miškas žalias
Ir atspindžiai balti beržų.
Pasilenkiau, vandens tik iki kelių,
Bet miško išvartos, klampu.
Toks miškas – kaip alsavimas;
Vanduo, sugėręs saulės ratą,
Kaip krikštas
Apeigų šventų.

Laputės pusryčiai

Šiandien mačiau
Lapę snapę -
Rimtai dirbo ir nematė;
Kasė urvą, kur pelytė,
Ta gudruolė-nematyti.
Taip pati užsižiopsojo,
Kad nematė, kaip spoksojau.
Dirbo sparčiai jos kojytės -
Rudas kailis ant žolytės
Švietė net- beveik raudonas
Lyg kepurė gaidžio storo.
Uodegėlė švyst į šonus,
Pelės mato-ne jų ponia.
Kol į vieną urvą lindo,
Pelė ėmė ir išlindo
Tiek toli, kad lapė šoko,-
Keli žingsniai ją pranoko.
Pažiūrėjo, kad aš stoviu
Ir nukūrė per dirvonus.
Liko gyvos visos pelės,
Tiktai sugriautas urvelis.
Gaila lapės- jai pelytės
Daug skanesnės už mėsytę,
Kurią žmonės kepa, valgo,
Nes žolyčių jie nevalgo.
Kaip pripratinti laputę
Ėsti lapus po truputį?..


Senas lizdas

Senas lizdelis
Paukštį mena;
Mažus, be plunksnų
Paukštelius – plikus.
Paskui užaugo ir plunksnelės,
O rudeniop paliko jie namus.
Mažieji skrido ir išskrido,
Kur šilta ir jauku;
Pagal žvaigždes jie randa kelią
Ir su žvaigžde sugrįš
Į gimtuosius namus.
Kas sunešta, paklota
Į mažą lizdelį,
Toks ir žmonių gyvenimas
Matau ir supratau:
Čia samana ir žolės,
Kurios auga šalia kelio,
Plunksnelės kito paukščio,-
Gal artimo bičiulio,
Kuris padėjo šiam miegoti
Tyliai ir minkščiau.
Čia pat suvytas siūlo galas,
O adata gal likusi tenai,
Kur motinėlė ir seselė
Vis siuva, siuvinėja
Iki išnaktų-ilgai ilgai.
Kiekvienas lizdas rodo
Ir ką žmogus moka, gali,
Kas suneša gėrybes.
Oi, ne aitvarai...

2011 m. rugsėjo 20 d., antradienis

Taikos Dienai atminti



Gyvenimo lizde -
Savo name,
Visi paukšteliai tupiasi,
Ir kojeles sušyla,
Pataiso patalus purius
Ir plunksneles vaikams
Kedendami prabyla:
-Taikos, ramybės, laisvės,
Kad mūsų medis augtų
Visada į saulę, dangų,
Vėtroms būtų atsparus.
Šią dieną šūviai
Net karo lauke nutyla...
Nejaugi vieną dieną
Būna žmogumi žmogus?
Pakeliu galvą ir rankas
Ir vėl į paukštelius žiūriu -
Matai tą patį juk ir Tu?

Meilės akordas

Tik Tau gražiausios
Rudens gėlės,
Nuraudę lapai
Tarsi mano skruostai,
Kai Tave matau,
O man-mažieji akmenėliai,
Kuriuos po kojomis jutau...
Oi, bėgau, bėgau,
Pas tave skubėjau -
Vos kvapą atgavau.
Tu taip man į akis žiūrėjai -
Iš tolo pamačiau;
Skubėjau-net klupau...
Kaip gera, kad palaukei,
Niekur neskubėjai,
Tylėdamas ranką lietei,
Vedei paskui save -
Abu išėjome ir grįžome
Vis tais pačiais
Meilės takais...
Svajonės laukiau ir ilgėjausi -
Nejaugi Tu buvai?

Skiriu Dalios Makaraitienės paveikslų parodos atidarymui

Maži vaikai
Rėplioja ir sekioja
Paskui mamos sijoną,
Paskui jau užsimano
Ir kitų gražių žaislų;
Geriau gyvi -
Labiau malonūs -
Gali nešiotis,
Su jais šokti
Ant pirštų galų.
Ir draugės žiūri,
Žiūri gražios ponios,
Kokią papūgą
Didelę turiu;
Mama nupirko -
Turi milijoną,
Jai atiduosiu,
Kai visai užaugsiu,
Dar didesnę
Krūvą pinigų.
Dabar tik švilpauju,
Papūgą mokau
Tokių gudrių gaidų:
-Tiu tiu , tiu tiu, tiu tiu...


Rateliui dūzgiant

Sirpo ir nusirpo
Raudonosios uogos,
Kas saldu, netilpo
Į jokį pyragą.

Saulė kūrė krosnį
Sausų stagarėlių,
Kimšo, oi, užkimšo
Aukštą kaminėlį.

Kepė ir padėjo
Ant stalo riekelę
Dėl seno tėvelio,
Dėl maitintojėlio.

Senai motinėlei
Nešė priejuostėlėj
Dėl žilos galvelės,
Dėl linų verpėjos.

Jaunai seserėlei
Pynė vainikėlį
Tik iš kviečio varpų,
Iš rūtų šakelių.

Mielam brolužėliui,
Laukų artojėliui
Į plieno dalgelį
Kėlė spindulėlį.

Laukia rudenėlis
Padėkos prie stalo,
Kad skalsa ir malda
Kiltų už žemelę.

Ne rūgštynės želtų,
Tik žalias atolas,
Žiemkentėlis keltų
Daigą ne dirvone.

Ryto pasaka

Gyvenimas šviesus,
Kai saulė kyla,
Kai sukuria
Šviesius namus,
Kada ranka
Prie darbo kimba
Ir kuria židinį -
Pastato žvakę ant briaunos.
Ten alavinis kareivėlis
Žiūri, laukia,
Kada jį mylimoji
Apkabins ir pabučiuos;
Dainuoja molinė švilpynė
Apie jų meilę begalinę
Dabar ir visados.
Gyvenimas šviesus,
Kai dviese ir prie židinio,
Netgi nakties tamsios
Delnų ilgoje linijoje
Rami melodija
Svajonę apdainuos.

2011 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

Tik žingsniai

Pasiėmiau į ranką
Dalgį, svirtį,
Dabar žiūriu -
Kokie panašūs,
Net sunku atskirti,-
Tik vienas semia,
Kitas kerta, kerta,
O petys tas vienas -
Tai kerti, semi...
Ką nukerti, palaistai,
Vėl atolas auga
Ir vėl kerti...
Ir taip, kaip pasaka
Be galo ir be krašto
Gyvenimo būty.
Atsitiesi nuo darbo,
Bėgi vis prie rašto
Ir raideles dėlioji
Per rankas abi.
Kai kas, į mane
Pažiūrėjęs, sako:
-Iš tuščio-vėl į kiaurą
Tu dabar pili;
Niekas negirdi,
Aidi žingsniai:
Viens , du , trys...

Žydi karklas pabaly...

Lažybos

Lažybos-pinigų,
Dažnai garbės dalybos;
Dažniausiai lažinasi
Dėl menkiausio žodžio -
Ne tą, ne taip sakai.
-Kertu lažybų,-
Aiškinasi santykius
Pusiau juokom,
Pusiau rimtai...
Kiti iš didelių sumų
Kerta lažybų,
Užstato žirgą ir namus,
Kad tik jų žodis
Būtų šventas ir galingas;
Po to-kas bus, tas bus...
Kiek daug lažybų
Prieš varžybas -
Vis aiškinasi, kas gudrus,
Kad tik atspėtų skaičių,
Kokiu dar skirtumu,-
Lyg nemirtingumo lygtį
Sprendžia vieni du,
O pinigai vis tiek pražus,
Nenusineši į kapus...


O čia - tiktai gardu.

Jungtis



Toks paskutinis vasaros
Šiltas atokvėpis prieš lietų;
Nulijo debesėlis, vėl švaru,
Tik gėlės nepajėgia sužydėti
Nauju ir dideliu žiedu.
Visiems mums gera,
Kai aplink ramu ir šilta,
Niekas neverkia ir nemiršta,
Nėra apgaulės ir skriaudų.
Tokia graži rudens svajonė
Ir pildosi, kai mes visi
Apjuosiame pasaulio žmones,
Sujungiame rankas po gėrio
Nemirtinga jungtimi...
-Ką tu čia sugalvojai,-
Gal pasakys kiti...

Juoda naktis

Būna skaudžių naktų -
Tai ranką, dantį skauda.
Ilgai užmigti negaliu,
Vartausi ir vartausi.
Siaura tada ir lova
Ir visai tuščia galva
Ant sujauktos pagalvės,
Kokia atrodo ji kieta -
Kaip kumštis arba kelmas.
Saulėtekis, nauja diena;
Dabar tik širdį skauda,
Kad ši naktis paliko
Be sapnų gražių,
Be pasakos senos,
Kuri tik Tau skirta -
Apie undinės ilgus juodus,
Gelsvus saulės plaukus.
Taip jungiasi gyvybė
Ir nežinoma mirtis,
O vidury tokios nakties
Gal skausmas?

Sekundė



Kur buvau vakar,
Nenueisiu ryt -
Jau kitos pėdos,
Kitaip stalas pataisytas
Ir kitas duonos kepalas,
Kita gira – sena jau išgerta -
Ir šalia tavo dubenėlis
Pastatytas – kitas.
Tiktai sekundę plaka
Tuo pačiu ritmu širdis,
O jaudulys jau šiandien – kitas...
Pasisekė dar vakar gėlę
Nuo stiebelio nuraškyti,
Bet kvapas šiandien – kitas;
Kada laisva, kai SAVO kambary,
Jos žiedas - akys švyti.

2011 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

Erškėtrožė

Erškėtrožių krūmeliai
Prie pat vandenėlio -
Jie dar skaistesni nei žiedai,
Tik rudenį matau,
Kokia ši vasara graži,-
Kaip saulės spinduliai.
Nurausvino visus visus -
Net švyti vakare danguj
Raudoni jos šilti veidai...
Jau baigiasi ir tolsta
Šitas siautulingas šokis
Ir nuovargiu prabyla obuoliai:
-Nuskink nors vieną,
Vasara vilioklė
Apkarstė obelį linksmai;
Dabar jau lūžta šakos,
Krinta kvapnūs jos kerai.
Erškėtis juokiasi -
Mažyčiai, smulkūs vaisiai,
Bet saldūs kaip medus
Ir laikosi ilgai ilgai.
Čia mūsų metai...štai.

Sužydo karklai

Kai krūmuose pražysta
Karklo garbiniai,
Atrodo, gražus keras
Su daug daug galvelių,
O žmonės žiūri
Ir prisimena laikus,
Kada jų sūnūs
Ir jie patys buvo
Pasiųsti į karą...
Nukrito visi lapai,
Raudonuoja dideli kelmai
Ir sniego kaubury
Tarsi kraujo lašeliai,
Pusnis – kapeliai...
Ir būna metai,
Kai užgimsta vien
Berniukai,-kaip medeliai.
Skaičiuoja žmonės,
Vėl prisimena anuos laikus,
Kiek jų tada negrįžo
Iš juodų mirties nasrų ,
Iš to prakeiksmo - karo.
Bučiuoju, glostau vaikaičius;
Oi, kokios švelnios jų visų
Mielos galvelės,
Į žalią karklą vėl žiūriu,
Kiek daug jame žiedų -
Nejaugi žemėje vėl karas?

Delne

Skiriu vaikaičiui Juozukui

Kaip laukiame
Ir jis taip laukia,
Kad tiktai būtų dideli.
Kiekvieną sėklą norisi
Švelniai tada priglausti,
Kai jos švelnumą pajunti.
Maža ranka-nepilnametis,
Bet kėlė sėklą jau savo delne.
-Kokia jinai maža,-pasakė,-
Kodėl didesnė ši, kita...
Ir kokios švelnios visos sėklos;
Kankorėžiai netgi pušies -
Jie skleidžia tokį kvapą,
Nuo kurio gali apsvaigti
Ir nepraeisi, jie - tai ateitis...
Ir Tavo, vaike, ranka dar mažytė,
Bet ji dabar labai jautri,
Jeigu galėjo man parodyti,
Pakelt nuo žemės, pamatyti;
Nusišypsoti ir ilgai laikyti,
Manau, kad esame ir sieloje
Jau dideli.

Dalia

Ruduo-tai metas,
Kada renka derlių,
Pasėja vėl į mišką
Ir arimus purius.
Kiekvienoje kertelėje -
Sėja ir augalas,-
Tas pats ir mūsų širdyse,
Ką tik pasėji, nepražus.
Pasėtas gėris greitai auga,
Užgožia piktžoles piktas;
Ir joms tokia pati
Juk šviečia saulė,
Bet ravime ir baramės...
O gal ir nevalia?
Pats augalėlis ir žmogus
Išsirenka,
Kas jam gražiausia
Ir paima,
Kokia tik jam dalia
Skirta.
O kas yra dalia?

2011 m. rugsėjo 17 d., šeštadienis

Urvena

Gražuolė mano Urvena,
Dar neseniai draugauju,
Bet niekada tu
Nebarei piktai manęs,
Abi vis kalbamės.
Aš tau kalbu-tu atsakai,
Abi toliau čiurlename -
Tokie pažįstami garsai,-
Kaip tėvo smuikas,-
Seno, mylinčio gitarą.
Per lieptelius – šaknis
Tavo srovė gurgena
Ir surenka akmenėlius
Lyg žemdirbys javus
Į plačią, gražią saują.
Upele, tavo vardas iš laukų,
Kur senas dalgis,
Nauja kuliamoji žvanga...
Dabar kasdien
Su tavimi brendu,
Tegu susipina Mušėjaus bangos
Ir mano nuogos rankos.
Oi, ačiū tau. Plaukiu...