2011 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Naujųjų pasaka


Aš taip tikiu,
To ir norėčiau;
Tu pasaką pasek,
Kaip sugyvena broliai -
Du dvyniai,
Dvi seserys
Prie jųdviejų šono,-
Kaip balandėlės dvi -
Iš vieno tėvo, motinos -
Prie vieno stalo
Kasdien sėdasi,
Iš vieno kibirėlio semiasi
Vandens kaip meilės;
Ir vienas dar dubuo
Visiems kartu.
Visų ir akys,
Ir plaukai vienodi,
Visi nugairinti
Ir vėjų tų pačių,
Visiems riekė
Kaip išrišimas duota,
Visų ir džiaugsmas,
Ir vargai vienodi,-
Kaip ašaros tik dvi -
Vienų akių...
Aš tokia pasaka tikiu.




Naujieji mano kieme ir širdyje


Laimės pasagėlė


Kai vaikaičiai dar maži,
Mes dar būname jauni;
Ir senelis, ir močiutė
Šoka polką kaip padūkę.
Bet, žiūrėk, jau didesni
Ir viskuo pranašesni,-
Nepamokysi skaičiuoti,
Nemadinga komanduoti...
Oi, žylė į plaukus žyra,
Kitam plikė atsivėrus...
Bet, kol turime vaikaičių,
Mes maži su jais dar būnam.
Kreta juoko pasagėlės,
Sako, laimę neša gėlės;
Jas randu sode, darže
Ir po pagalve ryte.
-Kas padėjo?-visi tyli,
Tiktai akys spindi, žiba.
Pats mažiausias iš už stalo
Kyščioja mažą galvelę:
-Aš, močiute, aš, seneli,
Tavo laimės pasagėlė.


Su Naujaisiais ir nauja paroda, Albinai

Tai sukasi ratelis -
Kaip metuose diena,
Kaip saulė, mūsų žemė
Ir nuotaka jauna...
Suverps linelį pilką,
Ataus kitu - baltai
Ir bus tos žiemos ilgos
Vieni juokai.
Į moterų skrynelę
Šeiva tada atguls,
Kai mūsų seserėlės
Visus linus išaus...
O prieverpstę kabinsiu,
Padėsiu šalia jų,
Kad visada primintų
Lietuviškus menus.

Vaikų Naujieji


Dar vienas lašas -
Sniegas virs puta;
Be šalčio rankų -
Netvarka...
Tokie šilti dar jo delnai
Ir vėjas iš pietų,-
Taip žiemą nelauktai...
Tai ne atodrėkis iš ryto,
Tiktai ruduo nepasiduoda,
Bėga iš paskos
Lyg į roges kinkytas -
Visai neprašytas.
Kaipgi snieguolių
Baltieji batukai?
Ištirps valso ritme
Dar neprasidėjus šokiui.
Nykštukų nosys
Net neparaudonuos,
O Senis užsibus namuose,-
Neslysta rogės –
Maža sniego...
Bet pažiūrėkit!
Elnias greitas, bėga!
Bus dovanų,
Brangūs vaikučiai,
Kad ir be sniego,-
Atneša netgi kiškučiai.

Su Naujaisiais


Naujųjų varpai

Naujieji skamba,
Skamba varpas
Iš Katedros šventos -
Iš Bokšto varpinės,
Kuri ir šiandien skambina
Į širdį Lietuvos.
Kiekvienas dūžis -
Vis kitoks jau garsas;
Kiekvieni metai -
Vis aidu nauju,-
Čia pasikeičia žmonių kartos,
O bokšto laikrodis
Vis skamba, skamba,
Skaičiuoja žingsnį ateities...
Oi, kad su juo vis eitume,
Kur tik pašauks jis,
Mes būsime kartu;
Užkopsime į Gedimino kalną
Su vėliava trispalve -
Taikos ir laimės,-
Su priesaika visų laikų.

Ona Baliukienė

2011 m. gruodžio 30 d., penktadienis

Visiems


Bendraamžiams

Kokia žiema,
Kai nejuda pūga;
Kalneliai ir pakrūmės laukia,
Kada jie apsivilks
Balta skranda
Ir susilygins su palaukėmis,-
Bus balta balta balta...
Naujųjų Senis pasaką paseks
Apie snieguolę jauną,
Kaip šoka prie eglutės
Per Naujus metus
Nykštukai, naminukai,
Drugeliai margaspalviai.
Kaip norisi dar šiuo metu
Papuošti savo galvą
Gėlių ir rūtų vainiku,
Kaip dar prieš daugel metų ...
Dabar šukuoju ir braukiu
Pražilusius jau plaukus,
Bet vis jauna -
Dainuoju ir šaukiu
Ir mylimojo vardą.
Ir nematau tarp mūsų
Net senų veidų,-
Gal užsidėjome mes kaukes?

Ona Baliukienė

2012

Su Naujaisiais, Mačionių žmonės


Tu paklausyk,
Tai ežero bangelės šnara;
Šįmet neužšalo...
Vienas akordas -
Žilvičio giesmė,
Kitas klavišas -
Pirštai bangą skrodžia,
Gal kyla gulbė
Kaip sniegas baltu sparneliu?
Visus kitus giria užgožia -
Taip šniokščia pamiškės pušis
Ir eglė palei kelią...
Tu tik paklausyk melodijos -
Vienodai kalbasi abi...
Dvi gulbės baltos
Plaukia tvenkiny,
Kur mano žmonės mylimi,-
Rubikių ežero bangos
Vis supami...
Mačionys, Burbiškis;
Jūs čia dabar su manimi -
Visai arti...
Tai Mocarto simfonijos gelmė.

Naujai gimusiems ir jų mamoms


Naujųjų metų išvakarės -
Vėl kažkas užgimsta,
Suskaldo tylą balsas
Kūdikio šauksmu...
Mamos ranka nusvyra,
Laiminga šypsena
Aplankė šiuos namus.
Prasikalė lyg pumpuras
Dangaus žydrynėje -
Daigelis toks trapus,
Maži piršteliai patys
Į krūtį dar nesikabina;
Mama pakels prie lūpų,
Pirmą gurkšnį atiduos.
Ir oras, ir mama
Gal tuo pačiu vardu
Šiandien vadinasi,-
Tiek pat šis žodis
Jam dabar svarbus,-
Ir niekas nepakeis
Jų derinio vienodo,
Kol nepašauks senolio
Vėl mūsų žemė atgalios.

Gėlių kalendorius


Naujieji ar Senieji,-
Kur tos ribos?
Tik žmonės kūrė
Kalendorinius metus -
Pagal žvaigždes,
Pagal senovę
Pagal mėnulį,
Saulės spindulius.
Gražiausias - Žemės,
Vasaros šiltos
Žaliasis kalendorius -
Gėlių ratelis ant kupstų,
Kai rytais prasimerkia vienos,
O kitos vakare nubus...
Jų akys seka Saulę,
Balkšvą mėnesieną
Ir atidaro savo lapelius,
Kad gertume iš jų
Tik tyrą šviesą,
Užgimtume, gyventume
Ir užsimerktume su žiedeliu...


Nemoku keikti ar prakeikti


Gyvenimas nesirenka aukų
Nei kaltininkų, nuskriaustųjų;
Jis rieda vis pirmyn,
Aukštyn ir vėl gilyn,
Kaip akmenį Sizifo,
Visaip ridenamą ant kalno,
Kažkas tik pastumia
Ir ritasi atgal visi -
Kas ir garbės ištroškęs
Šitą kalną griauna,
Kas pinigų pritrūko
Vaiko duonos kąsniui -
Paskutinė buvo ta riekė,
Kas nori kirvį jau užkasti,
O jis vis kyšoja
Prie didelio akmens,
Juodos duobės...
Nemato ašaros, kuri jau rieda
Kaip gniūžtė sniego
Nuo niekad nepasiekiamo
Tiesos ir gėrio kalno...
Ramybės ir taikos visiems.
Kitaip - ta ašara nukris į delną,
Išdeginta paliks skylė.



Naujųjų Metų tostas


Naujieji Metai -
Kaip ramus upelis,
Dar su rudens gaiva,
Kada vis neša
Jau nukritusį lapelį
Į bendrą miegą
Su visa gamta.
Po to jau užberia
Ir balto sniego,
Sukausto ledas upelius,
Betgi po juo
Dar vandenėlis bėga,
Nerimsta, kalba,
Kol pavasaris nubus.
Šis laikas - tai būtis,
Naujos vilties auginimas,
Galbūt net žiemą išsiskleis;
Sušildysiu ranka
Ir širdimi sušildysiu -
Žodžiu ir pas tave ateis.
Gerumo spindulio
Visiems Naujais.

2011 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Garbės žodis


Gerumas, atida -
Ne vien tik žmogui
Tas būdinga...
Ir gyvūnėlis lyžtelėja
Kraujuojančias žaizdas,
O tuo pačiu jas gydo.
Ne vienas kelia gėlą
Daug aukščiau savęs,
Net dėl kitų išeina
Į šaltas gatves,
Kad kaltę prisiimtų.
Tik nemačiau nė vieno,
Kuris savo motinos
Paskutine garbe,
Prisiekęs ir melavęs,
Būtų likęs šventas.

Tik vakaro pamąstymas


Iš senosios poezijos


Dabar pasikeitė laikai,
Gal ir kitaip gyvename,
Bet nesakau-blogai.
Mama visur suspėja,-
Ir prie krosnies,
Ir į savo darbą,
Popietinę mokyklėlę.
Pati vaikus augina -
Migdo, valgydina,
Apie žindyvės pareigas
Jau niekas nebežino.
Kokie dabar tie
Būsto kambariai -
Dėžutės statomos,
O ne namai.
Tik vienas kitas
Turi savo namą,
Kurį žmona dažnai
Pati kūrena.
Jeigu dar turi pareigas,
Kurių nežinote,
Tau moteris tuoj atsakys:
-Mes viską mokame,
Viską gaminame.
Kaip sakė D. Poška:
„Mužiko delnas“...
O dabar ir MOTERIS.


Prieš Naujuosius


Ant eglės per Kalėdas
Pakabinami žaisliukai -
Visi gyvi, nes vaiko akyse
Jie šypsosi ir sukasi,
Kai muzika graži užgroja,
Drauge jie šoka ir dainuoja.
Nebūna vienišas Spragtukas;
Jis myli jauną Sniegeną,
Snieguolė gal nykštuką,
O vakarais ilgais,
Dar prieš Naujuosius,
Ne tik žalios eglutės -
Visi medžiai puošiasi.
Ant jų žievės-piešinių lopai:
Čia lapės, meškos
Ir netgi Kiklopas.
Jis viena akimi tik žiūri,
Bet mato visą mišką,-
Kas kiek gėrio turi.

Žiema rudeniškai



Ruduo ilgesnis,
Nei norėjau -
Šlapia liepų skranda
Slidi ir nekvepia
Gelsvuoju medumi;
Ruduo virš ąžuolų,
Aukščiau kalnų ir debesų
Paukštelį kėlė, kėlė,
Bet nesušilo ir nuskrido,
Liko vieniša šaka.
Saulutė žiūri
Tarsi motina tylomis...
Viltis nubėga paskutinė
Į vakaro šilojus,
Kur skamba dar pušų
Žalia daina.
Žiema šiltesnė,
Nei kada,-
Viduržiemį pavasarėja,
Išsprogsta pumpurai;
Jiems sumelavo
Netgi motina gamta.
Aš – senas vilkas,
Giria aidą atkartoja:
-Žiemos ūkų gana...




Laiškai


Laiškai seniau
Būdavo ant popieriaus,
Pamarginto gėlytėmis;
Nepaprastu šriftu,
Eiliuotai parašyti.
Kas neturėdavo tokių gabumų,
Nueidavo pas raštininką,
Kuris trafaretą turi...
Pakeičia pavardę ar vardą
Ir siunčia laišką -
Linksmą arba graudų.
Akis net šluostosi senutės,
Kad sūnus tokį gaus į užjūrį...
Bet siunčia laišką ir mergelė,
Kuriai ant rankų
Mažytis vaikelis,
Kaip ją mylėjo,
O tenai važiavo,
Kad tik turėtų namą savo...
-Nustok tu senamadiškai rašyti,
Dabar laikai kiti -
Į užsienį važiuoja
Jaunosios mamytės,
Kad ten jaunikį -
Turtą pasigautų,
O jeigu ką,
Dar alimentų gautų,-
Taip subarė mane vaikaitis,
Užsienyje pagimdytas.

Be foto


Gyvensime geriau


Pastatė tėvas trobą
Ir nugriovė seną:
„Tegu mano vaikai,
Nei aš, geriau gyvena“...
O motina net patalus
Naujai užklojo,
Ir pašlavė grindis,
Kad būtų švarios
Visų kojos...
Iš tvarto ėjo sūnus,
Atžergliojo
Ir atnešė ant padų,
Karvė ką paklojo...
Ne visada supras
Jaunimas šitai,
Ką darė ar pastatė kitas.
Štai vėl po metų kelerių
Sūnus nugriovė trobą,
Statė naują-dėl vaikų.
Po metų, po kitų
Vaikai išskrido į žemyną,
Kur šilta ir nereikia
Pastatų naujų.

Tarp Švenčių


Šiandieną padvelkė pelėsiais -
Jau po Kalėdų dienos ir ne dvi,
Seni kepsniai labai atvėsę,
Iki Naujųjų dar toli.
Kūčiukams nėra ko pelyti -
Juos kepa ir džiovina
Šeimininkės krosnyje,
Paskui pamiršta ir vandens išeina,
O šulinys labai toli...
Prie šulinio sutinka dar kaimynę:
-Oi, kokie metai buvo?Ar geri?
-Geri, brangioji, jau pas kitą
Išėjo mano vyras...
-Žiūrėk, kažkieno troba svyla!
O kibirai tušti...

2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Pernakt


Virš debesų tamsių,
Kaip kamuoliai minkštų,
Per naktį mėnuo plaukia -
Pasislepia, pažiūri,
Ar dar jį seku,
Paskui pamerkia ir nusklendžia
Į vakarus vis tuo pačiu keliu.
Lyg pabundu iš sapno;
Kai akis atmerkiu,
Pasižiūriu į patalus
Baltų pūkų...
Kokia sena paklodė -
Drobė balinta motulės
Ant medinių tvorų;
Čia virbo nugulėta ir įspausta,-
Tarsi mėnulio pjautuvas
Visų laikų.


Sonetas.Senovė ir dabartis


Kelionėje ilgai neužsibūnu -
Vėl traukia, šaukia gimtieji namai,
Krantai upelių ir pakrūmės,
Keliai, takeliai ir miškai.

Tik pažiūriu, kur atsidūriau,
Nors gražus kraštas, seni pamatai;
Senovinė pilis sugriuvusi,
O atstatyta vėl naujai.

Tada žinau, kaip kuriama gerovė,
Kokią kultūrą čia paliko svetimi;
Ką išvežė ir į vežimus, laivus sukrovė,
Ko nepakėlė,-liko tiktai bokštai amžini.

Betgi ir šiuos pabūklai griovė,
Liko skylėta ir sušaudyta didinga atmintis.

Naujieji Metai -viskas nauja


Nauji draugai -
Naujos žinutės
Ir naujas telefonas,
Telefoninis skambutis.
Naujieji Metai -
Viskas nauja,
O visgi tuo pačiu ratu
Dar sukasi pasaulis...
Nauji namai išdygsta,
Naujos tvoros
Ir užsidaro nakčiai
Gatvių bromos...
Gal saugosi naujų svečių,
O gal tu ir nedrįsi
Prisiartinti prie jų?..
Dar lyja-jau viduržiemis,-
Viskas naujai
Ir oras šiltas,
Naujas paltas,
O ne šilti kailiniai.
Ir naujas skėtis
Saugo naują rūbą,
O užkandinė kepa,
Verda naujai sriubą...
Naujas šampanas ant stalų;
Oi, ne...tik nauja etiketė,
Ant senųjų butelių.
Senoji kaukė tinka
Ir naujam pasauliui...


Neminėk...


Ne amžinybė lemia
Mūsų siekį,
Kad būtume kartu.
Ne amžina ir aš,
Ne amžinas ir tu;
Į amžinybę skęsime abu,
Tik atskirai,
Tikriausiai ne kartu.
Kas atlapos pirmas vartus,
Tas lauks kitų...
Gal tada būsime kartu?
Bet ir tenai
Šimtai ir tūkstančiai -
Seniai, dabar nuėjusių,
Ar vienas kitą jie pažįsta?
Dvasia kūną palieka
Ir būna atskirai abu...
O kas ta meilė-dieviška
Tarp puolusiųjų angelų,
Dangaus skaistybės
Ir žemiškų žmonių?
Aš iki šiol vis nedrįsau
Paliesti šitos temos:
Tabu – totemus;
Kiek daug minčių,
O žodžiai-du.

Laiškas.


Kiekvienas medis,
Mažas augalas
Taip greitai auga -
Kasmet po sieksnį,
Kartais net po du,
O mažas vaikas
Stiebiasi į langą
Ir durų rankenos vis siekia
Net kelerius metus...
Vis klausiame, kuo bus užaugęs,
Ar pavaduos jis tėvelius;
Ir šypsomės žiūrėdami
Vėl pro tą patį langą,
Kur tėvas leido
Baltus balandžius,-
Po vieną ir po du...
Sugrįždavo dažnai
Balandis-baltas laiškas
Iš tolimų kraštų...
O raštas, žodžiai nebeaiškūs,
Rašyti - ne savo medžio
Plunksnakočiu drožtu.
Vėl byra drožlės -
Keliai tėvo linksta,-
Oi, kas palesins
Baltus balandžius?!


Tėvynės varpas


Nuskendo pastatytas tėvo
Ir karaliaus laivas,
Pražuvo įgulos nariai,
Tik protas ir tėvynė,
Pareiga išgelbėjo
Didingą Odisėją,
Itakės statūs
Kaip strėlė krantai.
O lanką tiktai jis
Pakelti ir galėjo,
Nes priesaika – tai ginklas,
Nuo kurios pražūsta
Menki juokdariai...
Tuštybė, melas, kerštas
Amžinai kerojo,
Jei savo lovos nežiūrėjai
Ir aukurą šeimos
Į kario vėzdą išmainei.
Daugiau žmogus per amžius
Jokio lanko nepakėlė,
Kad kraujas nesipiltų
Vėtrų sūkuriais.

Dviems našlaitėms


Kada jausmai užvaldo kūną,
Aistra aukščiau už protą,-
Siautulingas geismas -
Būna pražūtis...
Sukurtas sielos lobis
Šipuliais suskyla
Ir nesvarbu, kad tavo,
Svetimos skeveldros
Nugramzdina laivą,
Į kurį sutilptume visi -
Šio amžiaus prietarų,
Ieškojimo tiesos.
Pasėmiau putą po audros,
O joje vienas kraujas -
Iš artimo, iš svetimo žaizdos...
Iš kur tas keršto kalavijas
Mojuoja virš visų galvos?
Užmerkusi akis matau,
Kaip dvi našlaitės eina -
Jų rankos iš vienos žaizdos...
Kada nustos tekėti ašaros,
Pavirtusios į kraują,
Kada nuskęs rūstybės laivas
Ant dugno nežinios?
Aš nematau – nei sielos,
Nei drąsos...
Tik dvi našlaitės eina
Per keterą aštrios bangos.


Atolas


Dar nematau ribos
Tarp dabarties ir praeities,
Gal kas ir kai kada nuties,
Lygybės ženklą vėl padės -
Kitos nebus mums išeities.
Viena grandinės kilpa
Bus pakeista kita,
Kuri jau nurūdijo ar nudilo,
O man nusilpo tik ranka...
Prie savo sienos esu prirakinta,
Bet kojos siekia žemę,
Į ją įaugau tarsi Eglė -
Motina sūnų,
Mano vienintelė dukra,
Dar Drebule užgimusi
Ir naktimis vis bijo,
Tebedreba tarp svetimų
Ir tarsi baubo saugosi -
Tikrojo vardo „Žilvinas“...
Esu vis į tave rankas iškėlusi,
Į saulę, melsvą dangų,
Kad taiką ir ramybę
Išmelsčiau tėviškei...
Grandinės dyla ir nukrenta,
Kai sūnūs MOTINAS išgirsta,
Sustoja tyliai į dalgį atsirėmę;
Grėblys atsigula ant pradalgės,-
Atolas jau sužėlęs,
Miega našlaitėlės.


Skiriu Jolantai.Motinos žvaigždė.


Saulutės delnuose
Migla užmiega,-
Jos patalai minkšti
Tau galvą apkabina
Ir kalbina pašnibždomis,
Kad neprižadintų,
Kai visos žvaigždės miega
Tau ant delnų
Ir naktimis...
Žiūrėk, žvaigždelė
Tavo rieda, rieda,
O iš paskos jai
Dar švieselės dvi -
Sūnelis ir dukrelė
Keliasi iš miego
Ir prisiglaudžia širdimi...
Gal angelo sparnai
Žemę apglėbę,
Kur ilsisi mama -
Šeimos ir laimės žiburys;
Ir tavo akyse jaunystė,
Svajos žiebiasi...
Žvaigždelė krinta į rankas,-
Kokia naktis tyli.

Lašai


Kapt
Lašelis -
Kapt
Per skruostą,
Kapt
Ant kelių.
Kapt
Nuo pirštų
Kapt -
Į kelią...
Kapt
Ir veda,
Kapt
Rankelę.
Kapt
Gal gelia,
Kapt
Širdelę...
Kapt
Nuo žiedo,
Kapt
Nuo klevo;
Kapt
Stuksena -
Kapt
Genelis.
Kapt
Išaušo -
Kapt
Dienelė.
Kapt
Sekundė
Į naktelę...
Kapt.
Kapt.
Kapt.



2011 m. gruodžio 27 d., antradienis

Pamąstymai jauniems


Gyvename beprotiško -
Proto sumaišties pasaulyje
Ir bėgime vien esame užgimę,
Kai mažametis turi teises -
Mokyti visus kitus,
O pats nežino,
Kur netgi prasideda
Jo pareiga gyvenimui,-
Tai juk klaida ne jų,
O tik suaugusių,
Kurie per greitai
Nusiplauna sau rankas
Nuo SAVO pareigų...
Įstatymus vis kuria,-
Tarsi vėl iš naujo
Kuriame pasaulį,
Lyg negyventa tūkstančių,
Ir nesukurta nieko,
Gimėme ne ant žmonijos
Pamatų gilių...
O gal ir pametėme išmintį,
Neskaitome ir pasakų senolių,
Iškasę praraja tarp ištisų kartų?..
Kas bus kuprotas,
Nepasveikintas gimimo,
To neištiesins patyrimas...
Žmogus tik tuo galingas,
Kad turi atmintį
Ir savo giminės tęsimą,
Tėvų ir protėvių kapus.
Silpniausioji vieta -
Kulnas Achilo,
Seniai jau perverta strėlės.


Šventinis Vilnius


Šventinis Vilnius -
Taip nepanašu į žiemą,
Lietaus balutės
Spindi grindiny,
Net rėžia akį
Gatvių šviesos
Lietaus lašų ugny.
Vazonuose našlaitės žydi,
Akelės šypsosi
Kaip ir visų vaikų.
Net ir suaugę pasiryžę
Nuplauti liūdesį
Ir nesėkmių užkasti kirvį;
Visiems dar linkime
Gražių Kalėdų,
Nors nepažįstame veidų.

Angelai ir žmonės


Dangaus ženklai -
Pasaulio sutvėrimas,
Chaosas ir tvarka,
Tamsos, šviesos
Lemtingas atskyrimas
Ir angelų giesmė,-
Kaip apraiška žmonėms,
Kad žemė jau sava
Ir paskirta žmonėms.
Laisvi tik angelai -
Dėl savo prigimties,
Savo troškimuose,
Pranešę Dievo valią -
Būti paklusniems...
Deja, pirmoji nuodėmė
Jau nuo gimimo,
Kad nuopuolis
Atėjo iš dangaus,-
Kaip laisvo angelo giesmė.
Ne amžinas žmogus,
Tik amžinas apsisprendimas -
Tarnauti tikslui
Daug aukščiau;
Po angelo sparnu
Mūsų gimtinė ir Tėvynė
Ir visų pareiga -
Tarnauti ir žmonėms.

Visų Saulė


Kiek metų vis ėjau
Su tavimi, o muzika,
Ir vis pro šalį...
Gal neturiu klausos,
Manęs nepašaukei
Paskui save į kelią,
Į atviras erdves,
Kur jau neegzistuoja
Mūsų nuotoliai,
Nebe apšviečia saulė?
Kiekvienas garsas -
Tai vienas šauksmas;
Tik į sielą-meilę.
Kartą mylėjau,
Supratau, kad yra
Ir dar kitokia -
Daug iškilesnė
Ir ne šio pasaulio...
Tokia melodija yra -
Ji pašaukė visus
Į šį pasaulį,-
Vanduo ir oras,
Visų Saulė.



Auksinė žuvelė


Laikiau akvariume žuvelę,-
Auksinė buvo ir graži,
Bet nieko nekalbėjo,
Kiek ją kalbinau,
Vis būdavo tyli.
Ir suko ratuku aplink sienelę -
Stiklas tik iškreipė jai uodegą
Ir išpūtė akis -
Kokios apvalios!
Bet negalėjau ir patikrinti,
Į tikrą erdvę jos išimt...
O gal ir viską taip matau
Kreivame veidrodyje?
Gyvenimo akvariumas -
O jis vis sukasi ratu...
Kartais stiklinis, apvalus,
Einu aplink ratu,
O sukasi pasaulis
Man pavymui...
Aš taip dažnai pasijuntu,
Kad ir esu žuvelė,
Be žado vis gyvenimą stebiu,
O jis vis sukasi ratu...


Klaida


Tarp švenčių -
Ilgas tarpas,
Apmąstome dienas,
Kokios buvo Kalėdos,
Dar tikime Naujaisiais...
Ir vėl pakelsime taures.
Po pirmo žingsnio
Seka antras,-
Užmirštame save,
Ką buvome pasižadėję,
Netgi ir sau pasakę,
Naujas laiptelis -
Vėl nauja klaida.
Bet rodo vis pirštu
Į kito stalą,
Kad jis irgi toks pats,
O trupinius susirenka
Net juodasparnis gandras,
Kai neša kūdikėlį
Į motinos rankas...
O aš dažnai sakau:
-Broleli, nepakelk pirmos.
Po jos-vainikas kapuose.




Pamokslas


Vieniems namai -
Tiktai pastogė;
Kitus iš jų vis gena
Vėtros, sūkuriai.
Prasivėdina tik tada
Ir kvepia troba,
Kai tyli tėvas ir vaikai.
Jeigu net akys
Nieko nebesako,-
Kaip siena atskira
Visi šeimos nariai,
Nesitikiu, kad mokytojo žodis
Pasieks ir vaiko širdį,
Oi, ne visada...
-Vėl pamokslauji,-
Man pasakote,
Bet niekas juk negirdi.
Ir aš buvau jauna,
Buvau ir vaikas,
Bet nedrįsau sakyti žodžių,
Kurių tėvai nesakė.
Gerai tai, ar blogai.
Skaitai?

2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Veidrodis-mano delnai


Štai pagaliau naktis -
Pasirėmiau ranka,
Žiūriu į savo delną;
Kairė man prie širdies,
Gal artimesnė nei kita.
Sugniaužusi pirštus
Jaučiu, kaip šiluma ateina,
Pulsuoja kraujas
Iki pačių smilkinių,
O tolumoj-delčia...
Kai dešine rašau tau
Apie savo meilę
Laukams, žaliems pušynams
Ir plikoms šakoms,
Pasisuku į sieną,-
Tik dabar pasižiūriu
Į seną veidrodį:
Visa balta-spalva žiemos.
Kodėl taip greitai
Stiklas apšerkšnijo?
O polaidis už lango,
Dar vienas dūžis -
Praeities šauklys...
Trinu kairiuoju delnu,
Bet jau nebe užsidega ugnis,
Tiktai mažytis lopinėlis -
Jaunystės ilgesys.

Daina neturi sienų


Daina neturi sienų,
Argi sulaikysi aidą;
Jis prasiverš per uolas,
Jeigu ne upe, tai upeliu,
Skardens į akmenis,
Prikels laikų legendą,
Nukris ant delno
Ir skaidriu rasos lašu.
Jeigu tai tavo sielos aidas,
Suklupsi eidamas
Tokiu pačiu ritmu,
Kartosi ir pajusi -
Tavo žiedas skleidžiasi,
O gal netgi jaunystė baigiasi
Ir baltas šerkšnas tirpsta,
Kasdien mainosi,-
Kaip ant gruoblėtų
Seno ąžuolo šakų,
Ant tavo rankų ir plaukų...
Tik neužsikimšk ausų,
Girdi:“Tave myliu“...

Etiudas


Kokia nakties tyla -
Žiemos skaidrumas,
Harmonija – tai ne šalna,
Kuri rudens lapus nuskabo,
Ne sudrumsto pavasario bala...
Viena simfonijos dalis -
Trumpas etiudas;
Jis išsilieja, skamba kalnuose.
Kiekvieną garsą atkartoja aidas
Ir vėl rami viršukalnių tyla.
Kaip sielą glamonėja muzika -
Tik meilės kibirkštis joje;
Juk be aistros, be paklydimų,
Nerasčiau kelio
Per krioklius atgal.
Į tylų vakarą
Ir tu rankas panerk.

Kas kaip teisus


Nuoširdumo valanda


Vis sveikinimai -
Pasaulis stebuklingas...
Ir taip įsisiūbuojame,
Kad nebematome,
Kas visiškai šalia,
Kieno maži piršteliai
Stingsta arba virpa
Nežinioje ar ligoje.
Tada pati rankas sugniaužiu
Ir suklumpu neviltyje,
Kad toks gyvenimas klastingas
Šioje visų bekraštėje
Vis kasdieninėje -
Be švenčių -
Buityje ir namuose;
Ir kas tada supras
Mūsų Kalėdines giesmes?
Ar jos nuoširdžios,
Gimusios prisikėlime?

Metų savaitgalis


Kiekvienų metų pabaiga -
Tai ilgos šventės:
Laiškai su atvirukais,
Senis Šaltis su barzda,
Snieguolė su baltais batukais
Ir meškinas į guolį
Gulasi tada;
Aplink meškiukai sukasi,-
Kas jiems-jauni,
Žiopli, kaip visada...
Jis brenda pusnimis,
Kur jo plati landa,-
Miškai į sniego pusnį įsisupę -
Nei uogų, grybų nebėra...
Geriau mažiesiems -
Gal nugrauš dar kriaušę,
Sodo obelį per tvorą įsibrukęs
Pilkasis kiškis,
Pakeitęs jau į baltą
Savąjį kailiuką,
Priglus į sniegą-miega...
Jo kaip ir nėra.
Per ilgos sveikinimų dienos -
Taip nesužiūrime
Savo namų...
Ir daugel ko.

Sergančio vaiko mamytei


Neklausiant


Kažkur už lango –
Saulė, šypsena,
Kitur - jau vakaro
Niūri spalva,
Kažką šalna pakando
Ir giltinė dantis galanda...
O man kol kas
Giedri diena -
Vaikučiai nerimauja,
-Kur yra tėtis ir mama,
Kodėl jie vis darbe?
Prie šimtmečių senų -
Palikusi lazda,
Paskui vėl balsas:
-Kodėl mus, už ką?
Nebylūs tiktai vieniši kapai,
Kurių sulyginti
Mažyčiai kauburiai...
Gal netiesa,
Kad jų dvasia gyva,
Kitaip griaustinis sudundėtų
Žiemą ir nakčia.
Neklausk, už ką...

Vaikams.Laimingų METŲ


Tu neliūdėk, klausyk,
Kaip skamba metai bėgdami -
Melodija tyra,
Ji liks su manimi;
Atneš gal ilgesį,
Kai tu toli toli...
Tavo ranka šilta,
Aš liečiu akimis,
Kai tu juokiesi ir kalbi,
Ir savo lūkesčiais pasidalini.
Kokia graži viltis...
Jau mano sūnūs dideli -
Pusiau pliki, kiti žili,
O man jie dar tokie maži,
Kad kalbinu net naktimis:
-Kodėl nemiegate,
Koks rytas švis?..
Vis glostau pagalvę,
Ant kurios ilsėdavosi
Jūsų rūpestingas tėvas,
Atrodo, ką tiktai
Padovanojęs Jus...

Mylimiems, laukiamiems.


Į mano kiemą
Niekas neateina
Neprašytas.
Vis laukiamas tiktai,
Nes langas visada
Atidarytas;
Tik gaila, praskrenda paukštelis -
Galbūt jam ilgas kelias
Ir užsibūti čia negali.
Suloja bėgdamas pro šalį
Ir svetimas šunelis,
O kitą kartą vizgina
Jau uodegėlę.
Toks mažas kiemas -
Mano Lietuva,
O pas mane ateina
Per internetą visa planeta.
Ir sukasi pasaulio LAIKAS -
Netgi kompiuteris nelaiko.
Visų aš laukiu -
Piešinių ir muzikos,
Gražiausia – šypsena,
Kada rytais mes sveikiname
Vienas kitą:
-Su Švente.

2011 m. gruodžio 25 d., sekmadienis

Švenčių svajonė


Baltas sniegas,
Pienės pūkas,
Būna baltas ir kačiukas.
Kai užauga,- jau pusnis,
Kas gi mane pabaidys.
Balta puta ant puoduko,
Kada įpila pieniuko,
Lyžt šlakelį ir pelytė
Juokiasi- nė ką daryti...
Jos urvelyje gyvena
Ir kačiukui tik skrebena.
Ima nervas, bet šokdina -
Jis, ką veikti, nebežino.
Būna baltas ir šuniukas,
Jo dailus švelnutis pūkas -
Bėga, amsi ir vėl žiūri,
Kas stuksena ten, prie durų.
Senis Šaltis kepurėtas -
Balti ūsai, pirštinėtas;
Barzda netgi pusei Senio,
Gal nykštukai ten gyvena?
Dovanėlę nešė, nešė,
Kai paslydo, ledą piešė.
Per visas šaltas Kalėdas
Baltus kailinius jie dėvi.
Balta, baltą kepuraitę
Aš nešiosiu dar savaitę.
Kai Naujieji aplankys,
Man mama kačiuką pirks;
Gal šuniuką-tiktai baltą,
Bus kieme abiems nešalta.

Kalėdos


Per Kalėdas įeidama į trobą
Nusipurtydavau sniegą,-
Per slenkstį kojos keliasi abi;
Už jo skriaudas ir neviltį paliekame,
Tarsi iš naujo vėl užgimstame visi.
Gražius žodžius pasakome
Net tiems, kurie ir pasilieka -
Visų juk nesukviesiu,
Mano troba maža
Ir didelė šeima – savi,
Bet svečias malonus,
Kada pasveikina ir taria“labas“
Ar „iki vakaro“,-tokia kalba graži.
Ten pusnyje dar kibirkštis paliko -
Ji šviečia naktį žvaigždėmis.
Mano tėvynė-tai namai
Prie kelio į rytus ir į vakarus,
Kur visos mūsų viltys susibėga,
Kad būtų tik rami, giedri naktis.
Dabar aš tuo tikiu -
Dėl vaikų ateities.

Muzika


Atidariau ant durų
Mažą pirštinaitę -
Kalėdų Senio būta,
Pro šalį nepraeita;
Įdėta kam saldainis,
O kitam-žaisliukas,
Apie duris dar vėjas sukasi...
Atneš ir snaigę -
Baltą baltą baltą -
Paklaus, ar šiandien
Mums ne šalta...
Apsups šarma kaip kailinukais,
Jį prie eglutės kviesimės,
Tegu drauge jis sukasi.
O muzikos, kiek noriu,
Galiu užsakyti -
YouTube įjungiu,
Renkuosi muzikytę.
Vaikučiams pasaką čia seka,
Tėveliams naktį
Vaikučius užsako,
Seneliai iš pavydo kenčia,
Kad laikas juos seniai aplenkęs...
Jaunimas, bėkit,
Šventės-paskubėkit,
Kažkas ir jums
Čionai įdėta.



Mano dienos


Mano dienos,-
Kaip lietaus lašeliai;
Viena krinta, rieda,
Kita kaupiasi ir vėlei,
Byra pamažu į sniegą,
Vėl į gelsvą smėlį,
Kol susiplaka į mažą
Molio gabalėlį...
Ritasi nuo kalno,
Vėl keliu į dangų,
Kur saulutė šildo,
Akyse šviesa kur suspindėjo...
Juk su tavimi,
Su balta mėnesiena -
Visos mano dienos.

Kaimynams



Mano kieme
Daug žingsnių,
Daug daug daug mažų
Ir didelių pėdučių,
Juk čia bėgiodavo
Mūsų visų vaikučiai;
Čia jie užaugo
Ir šviesas sprogdino,
Bet niekas ir nepyko -
Bendras mūsų kiemas.
Po eglute vis miega katinėliai,
Papuošia ją žaisliukais
Mūsų kaimynėliai
Ir spindi po langais
Kiekvieną mielą žiemą;
Joks žaislas neprapuola
Kaip ir mūsų pėdos...
Su Švente, mano mielieji.

2011 m. gruodžio 24 d., šeštadienis

Kūčių malda


Kaip švenčių
Šurmulys dažnai pabosta,-
Kol šaukštą nušveiti,
Lėkštę nušluostai,
Prie duonos kepalo
Peilį dedi...
Ir lauki, nesulauki,
Kada tėvas savo mostu
Po riekę padalins...
Kol kandi,
Dar ilgai pauostai -
Kokia jinai kvapni,
Geltoni šviečia brolio uostai,
O tėvo jau žili...
Kaip motina kelius paglosto,-
Ant jų sėdėjome visi.
Tik šiandien rytą
Ji kelius nuo spalių
Skubomis nušluostė,
Nauja skarelė ant pečių...
Sesuo pradėjo seną giesmę
Su angelo paveikslėliu.
Užsisvajojau, bet matau,
Kaip byra ašara
Tik žvakės šviesoje
Motulei mano
Per raukšlėtą skruostą...
Oi, kokia ta šventinė malda
Tyli, gili.

Tik sau...


Dabar visai viena;
Galiu kalbėti
Ir daug ką pasakyti
Tiktai sau,
Kad per gyvenimą
Ėjau, o gal net bėgau,
Sustodavau prieš debesį,
Prieš saulę dar dažniau...
Ir melsdavau rankas ištiesusi -
Taip maža jos mačiau,
Juk vis įtraukdavo
Juodoji žemės pėda,
Į ją žiūrėdama ėjau...
Dabar gyvenimas
Pats, rodos, rieda,
Nes į pakalnę vis sparčiau;
Tai kas iš to,
Kad nuo dabar diena ilgėja,-
Laike sustingau,
Priklaupiau -
Tik sau...

Išeiti iš nakties


Nemoku pamatuoti jausmo,
Niekada ir nemokėjau,
Nebe išmoksiu ir nemokykit manęs;
Kokia gimiau,-gal pučiama prieš vėją,-
Tokia senatvėje pasilikau...
Man visa žemė-tik smiltelė,
Prie lūpų limpanti dažniau,
Dar ir skaidrus vandens lašelis,
Į kurį įsilieja ašara giliau.
Ant mano delno supasi saulelė -
Vaikelis mažas, dar vieno sūnaus;
Taip norisi, kad mano žemė
Jam ir priklausytų, kaip ir tau.
Palikime skriaudas, vergovę,-
Sunkus prisiminimas iš senovės,
Kur žemė padalinta buvo
Į daug sklypų ir klodų...
Galbūt dabar pakilsime aukščiau?
Ir ši naktis tebūna į rytus,
Kur teka saulė mums vienodai -
Tik nenutildykit manęs,
Labai prašau.

Mokslo draugams




Didžiausia dovana -
Gražūs prisiminimai,
Kada jaunystė,
O draugai šalia;
Duonos riekelė paskutinė,
Bet ji gardžiausia
Buvo kažkada...
Ir nuostabu,
Nebuvo ypatingų barnių
Nė nesusipratimų
Gal taip mokėjome
Atleisti, gal nebuvo
Ir atleist už ką...
Dabar stalai pilni,
O keikiame likimą,
Kai bartis jau neliko laiko
Ir nebėra už ką.
Gražiausių metų,
Kurie mums dar liko,-
Prie Švenčių stalo
Su daina smagia.

Laiškas sūnaus šeimai


Pasilenkiau
Prie rašomojo stalo
Ir ilgą laišką Jums rašau,-
Kaip jau šalna už mano lango
Lyg zylutė skrebena
Ir tupiasi man ant peties;
Aš jos labai prašau,
Kad ji nuneštų nors žinutę,
O gal ir šį laišką
Į tolimus kraštus,
Kurie nematę sniego balto -
Jis toks gražus...
Pas Jus ištirpęs
Virs rasa skaidria
Ir į upelį tegu bėga
Nuo kalno krioklio
Iš MOTINOS širdies,
Kas dieną girdomas,
Paskęsta į prisiminimą -
Ruginės žiemkentėlių
Duonos riekę,
Kuri dar kvepia dūmu,
Medžių-ąžuolų...
Prisėskite prie stalo -
Žvakė užsidegs ir ims žibėti,
Į džiaugsmo ašarą pavirs.
Oi, ir Jums laimingų
Švenčių ir linksmų.

Skiriu Dainiui




Yra draugų,
Kuriuos galiu
Kasdien paliesti,
Prie Kūčių stalo
Ir Kalėdoms pasikviesti.
Yra savi,
Kurių vis šypseną matau -
Nuo jos šilčiau, geriau...
Yra ir tolimi Draugai,
Kuriuos jaučiu,
Kalbuosi atvirai.
Jie daug ir jaunesni -
Tarsi mano vaikai.
Galiu ir Tave apkabinti
Ir savo sūnumi
Nuoširdžiai pavadinti.
Linksmų Švenčių.