Ne visada miške užeisi kelmą,Kuris nenori susilaukt svečių,
Todėl ir atsisėdu lyg į sostą
Ne, jis ne vienišas...
Tiek daug prie jo gėlių-akių.
Ir kokios paslaptys draugėn subūrė,
Nejau tiktai dirvožemio skalsa?
Jeigu kelmelis greitai sutrūnija
Ir apželia žole, tarsi karūna,
Atrodo, pasipuošusi sena galva...
O kur mintis kaip siūlas nusidriekia?
Per tankumynus-vis pro kelmelius.
Gerai, kad žydi plukės,
Garšvos ligi kelių siekia
Ir dilgėlių-visa pakrūmė...
Laukai, kiek tiktai akys siekia;
Visi jauni-čia nebėra kelmų.
O, vis dėlto vėl pas tave grįžtu.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą