2020 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Rudens spalvų paletė

 




Ruduo – rausvų spalvų

Ir įvairi paletė,

Nuo švelniai gelsvų

Iki rudai pilkų,

Joks mėnuo negali pasigirti tuo,

Tik šiltasis rugsėjis, –

Čia lyja,

Vėl gražu…

Lietus ir vasaros

Dėmes nuprausia,

Parausvina ir obuoliams

Putlius skruostus, –

Kaip kvepia sodai,

Kaip į žemę bumbi,

Kaip žadina miškus,

Kad nusimestų rūbą seną,

Pasirūpintų naujais,

Priderintų ir baltus apdarus

Prie atlapų žalių…

Tą puikiai žino voverės,

Lapė ir kiškučiai,

O visada išlieka mėlynas dangus,

Pasipuošk ir tu…



Mokytojams

 




Ir vėl – rugsėjis,

Daugel metų atmintis,

Pasveikinimas ant lentos,

Baltai parašytas,

Glėbyje – puokštės gėlių,

Ant suolų – naujos knygos,

Dar sąsiuviniuose – tuščia,

Nėra ir pabraukta

Raudonu pieštuku,

Niekas neįrašyta ir dar netaisyta...

Mokytojau, tavo data –

Ne pirma ir ne paskutinė, –

Rugsėjo 1,

Kaip ir visada,

Atversi aukso skrynią,

Joje į vaikų akis

Tik iš tavo širdies ateina

Šypsenos ir žinios,

Sveikatos ir kantrybės.


Ona Baliukienė

2020 m. rugpjūčio 30 d., sekmadienis

Tyli melodija

 



Kuo tyliau, tuo nuoširdžiau

Skamba akordai,

Garsiai pašaukia tik vedlys,

Vedantis į kovą…

Kai šalyje, taika,

Apkabina mama sūnų,

Jaunamartė priglaudžia

Prie krūtinės

Savo pirmagimį –

Prasideda nauja diena…

Suklykiame iš džiaugsmo gimę,

Paglostai ir užaugęs

Motinai rankas, –

Jos surandėjo, šiurkščios,

Storesnė plaštaka per sąnarius,

O švelniai vis pašaukia,

Kad grįžtų jos visi vaikai,

Dar neataušo duonos kepalas,

Sriuba…

Naujos dienos vis suskamba

Tyli daina.


Ona Baliukienė


2020 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Siunčiu saulės šypseną



Ona Baliukienė


Saulutės šilumą

Pajuntame rytais

Su tavimi ir laukiu,

Kad šviestų įdienojus,

Gerumą priimu – ji saulė

Po tamsios nakties,

Nors purškia ir iš debesų, –

Tai atgaiva rytojui…

Tavoji pažintis

Man įkvėpė – matyt gulbes

Mažame tvenkinyje,

Kaip saugo jie vaikus,

Net po sparnais nešioja,

Dabar mes – abi baltos,

Su šypsena ir laime širdyse,

Kaičiamės ir saulės spinduliu

Prie ežerų ir jūrų marių, –

Jis ir namus atstoja.



2020 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

Mano skaičiaus kodas

 




Norėdamas žinoti – skaityk knygas,

Nemigdyk lentynose,

O žodžių – stalčiuje...

Norėdamas turėti draugą,

Niekam niekada nekenk,

Atleisk ir jo klaidas,

Nesi visai nekaltas…

Norėdamas sau laimės – kitam linkėk

Tik vieno – laimės…

Norėdamas būt sveikas –

Nusišypsok rytais

Saulei ir visam dangui,

Žemei nusilenk,

Paimk nors grūdą

Ir į ją subėręs,

Nusilenk lyg tėvui, motinai,

Pakalbink...

Keliauk ir džiaukis,

Kad vis dar atviras pasaulis.



2020 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

Lietaus lašai

 



Lietaus laše – gyvybės

Ir pradžios paveikslas,

Tai – kraujas, tekantis

Iš žemės motinos

Gyvos žaizdos,

Lyg ką tik nutraukta virkštelė,

Kai pats turi išgerti,

Kas tau yra duota,

Vėl įsilieti į dangaus

Palaimintą mėlynę,

Lietuje džiugesiu alsuoti

Dėl tavęs…

Lietaus laše – vaivorykštės

Gražiausios spalvos,

Saulės meilė,

Įstrigusi svajonė, –

Bus giedri diena,

Saulės zuikučius po pievą gaudę

Užmigsime tik vakare...

Lietaus laše

Matau save

Šalia tavęs.






Gandrų kelias

 



Atsikeliu ryte

Ir bėgu pažiūrėti,

Kaip sužaliavo vejos

Po nakties lietaus,

Gal žvaigždėmis nubėrė

Voratinklius, rasakilas,

Ramunėse atrado žodį „myliu’’

Ir čia sustojo

Saulės palydėti nakčiai,

Ramiai ilsėtis

Ligi kitos aušros…

Nėra užuolaidų nė danguje

Ir nė žalioje žemėje,

Žiemos paklodė – visada balta,

Mano ruduo – gandrinės,

Kai iš namų pulkas vaikelių

Išskrido laimės paieškoti

Į tolimus šiltus kraštus,

Kitoje Žemės pusėje…

Atsikeliu ryte – žiemą ir vasarą –

Pavasariui atveriu vis langą,

Girdžiu varnėno,

Vyturio giesmes,

Tikiu, kad laimės kelias

Dar suka link manęs

Ir pro tave.


2020 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Rožių tango

 



Neprisimenu – buvo seniai,

Ar su tavimi šokau tango, –

Tai meilės šokis,

Tiktai išrinktiesiems,

Ar įteikei man rožę,

Gal ji nubiro

Nužydėjusi darželyje,

Ne man ją skynei

Ir ne man davei…

Neprisimenu ir tų dienų, –

Dabar – seni laikai, –

Atsimenu darželį,

Kur žydėjo rožės,

Prie tvoros jurginai

Lenkė sunkias galvas,

O vėjas grojo tango,

Kur tu tada buvai?

Neprisimenu visai,

O tu vis man kartoji,

Kad viską žinai.



Sparnuoti žmonės – amžini Ikarai

 



Kaip reikia dar sparnų,

Kad galėčiau skristi,

Kur neišvaikščioti keliai,

Padangėse ir debesėliai

Kasdien švyti…

Kaip reikia man žmonių,

Kurių širdyse – laimės kibirkštis, –

Drauge galėtume

Ir nuskriaustus apginti…

Ar ne per daug aš noriu ?

Metai – ne jaunystės...

Duok, dangau, plunksną, –

Tiek jų daug debesyse,

Kai vėjas gena juos prieš audrą,

Paskirk, nors vieną dainą,

Perkūnijos lai nesigirdi…

Kaip reikia dar melodijų,

Kurios sušildo,

Žodžių iš mylimų vaikų,

Vaikaičių lūpų,

Te nepažįstami ir girdi:

„ Dangų ir žemę

Mylime!’’



Trumpėjančios dienos gėlės

 



Graži ir vasaros baigtis,

Kada jau žiedas

Darosi mažesnis, –

Mažiau – šviesos,

Ilgesnės naktys,

Nors žvaigždėm apšviestas dangus,

Atrodo – migloje,

Tarsi jaunamartės šyde,

Slėpiningas, apsiblausęs…

Graži senatvė – amžiaus pilnatis,

Labiau jauti artėjant rudenį

Ir žiemos šaltį,

Skubi suskinti tiek gėlių,

Nesutalpini į glėbį,

Prie krūtinės spaudi…

Prabėga metai keleri – atsisuki į praeitį,

Matai save lyg veidrodyje, –

Kokia buvai graži

Gėlių apsuptyje,

Jaunesnė ir už ateitį…

Kiek liko dar dienų,

Pagerbkime.




Ona Baliukienė


Brandus amžius

 



Pavasarį pražysta obelis,

O rudeniop tik obuolius

Prinokintus renkame, –

Ilgokai tenka laukti…

Gimsta sūnus – jį augini,

Pakol pražyla ir plaukai,

O vis atrodo mažas,

Ne viską jam davei,

Globodamas pasensti….

Renku jau derlių – kokia laimė,

Žiūrint į dangų

Šilto rudens sulaukti,

Kada esu laiminga,

Dalinu ir laimės obuolius,

Kad justum laimės kvapą,

Namų jaukų balsą…

Sodas...pieva...kalnas, –

Jų negali nevaikščiojęs

Aplenkti.



2020 m. rugpjūčio 23 d., sekmadienis

Laisvę Baltarusijos žmonėms

 



Gražiausias žmonių tikslas –

Laisvas kelias,

Kuriuo ėjo mūs seneliai,

Jų tėvai vis ėjo,

Eina vaikai sukibę

Paduodami rankas vieni kitiems,

Neša išsvajotą gėlę,

Priekyje – vėliava

Ir šalies herbas,

Taikos vainikas

Ir laisvės fakelai,

Keliami aukštai…

Praėjo Lietuva šį kelią,

Padėkime visiems,

Kurie mūsų paprašo,

Tuo pačiu pakylėtai eina,

Paskatinti vėl laisvės pojūčio,

Eiti šiais keliais.




Leonardo da Vinci kodas

 



Nežinoma visatos paslaptis, - kiek ją tyrinėtų, tik daugiau atsiranda klausimų, iš kur atsirado gyvybė, kas ją ir naikina, kur dingsta mūsų sielos, kokie eksperimentai vyksta žemėje ir tenai, į kur sugrįžtama.

Visagalis Kūrėjas yra viso to sumanytojas: ką sukūrė, tas ir nedingsta, tik keičia formą. Ką mes, paprasti žmonės, laikome genijais irgi yra tik eksperimentas. Kūrėjo sūnus sumanė tobulinti Tėvo sumanymą ir keisti žmogaus prigimtį. Žmogus tobulinamas, kai kelis kartus pasiunčiamas į žemę. Daug filosofų, menininkų iki šiol bando pralenkti Leonardo da Vinci, bet nepasiseka įminti ir vieno jo paveikslo paslapties, o Mona Liza iš tų pastangų vis dar šypsosi …

Žmogus vis stengiasi pralenkti ne tik buvusius genijus, bet ir Kūrėją, prigamina tiek produktų, kad tenka daugybę išmesti nė karto nepanaudotų, apsiginkluoja taip, gindamasis nuo savųjų, kad galima būtų sunaikinti ne tik gyvybę, bet ir planetą. Tiek su savimi atsineša į žemę ydų, kad užteks amžiams darbo jas taisyti ir taisyti...

Į vieną kūną Kūrėjo sūnus sumanė sudėti ne vieną sielą. Šis eksperimentas – nepakartojamas. Nepakartos žmonija tos ląstelės DNR kodo, nes ji yra sukurta ne žemėje.

Peršasi mintis, kad mes nesame šios žemės tikrieji gyventojai, o atsiųsti čia, kaip naujų eksperimentų dalelės, kurios bus vėl sugrąžintos į nežinomą Visatos erdvę.

Gimstame naujame kūne ir niekas nesidomi tol, kol vėl sugrįšime pakeitę savo paveikslą, besišypsantys paskutinę sekundę dangui.



2020 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis

Prisilietimų aidas

 



Vis mokausi gyventi

Be tavęs…

Einu į ateitį

Iš praeities…

Nešu prisiminimų

Šviesų daigą…

Prisiliečiau ne kartą

Prie ugnies…

Nudegusi pirštus

Staiga atleidžiu…

Nėra nė skausmo,

Beldžiasi tik užmarštis…

Noriu sulaikyti –

Vis dar kabinuosi...

Dabartis – sunkesnė,

Negu praeitis...

O ateitis – palikęs

Drovus meilės aidas…

Dar neišmokau

Gyventi be tavęs…

Dar skauda.


Vieno miško medžiai

 



Kai vaikštau pamiške,

Matau pasvirusius medžius,

Giliau – vien kelmus, –

Berželių – mano brolių,

Ievų – mano seserų, –

Vis suskaičiuoju, kiek rievių,

Tiek jie gyveno,

Miškas – toks gilus...

Aplinkui šakos išsidraikiusios,

Nuplikusios nuo laiko,

Nukirstos lyg botagu,

Nebuvo jie nė geresni,

Nė blogesni,

Žaliuoja atžalos prie jų…

Kiekvienas medis turi savo laiką,

Nuvirsta pats ir iš šaknų,

Metus parašo ant žievės

Mums visagalis laikas, –

Kiek samanų naujų – žalių,

Kiek jau pilkų…

Oi, neskaičiuoju niekada,

Ką tik matau, paklausiu, –

Kiek mano brolių,

Bėgusių į mišką,

Kiek dar į užjūrį,

Kiek ne savo valia išvyko

Sibiro tremtinių…

Pasodinčiau jiems po medį,

Kad paukštis jiems čiulbėtų,

Linkėdamas sugrįžti į namus...

Tau sodinu neužmirštuolę

Šalia tų kelmų,

Sugrįžk ir tu.




2020 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Susidvejinusi prigimtis

 



Mes – moterys,

Nuo prigimties paskirtos

Vis kažką globoti –

Išsirinktą sau vyrą,

Paskui ir vaikus,

Užkurti rytais krosnį,

Pavalgydint visus,

Nutiesti stalą,

Indus surikiuoti,

Apklostyti nakčiai užmiegančius,

O pačios sėdamės

Prie lango –

Pasvajoti…

Nusileidžia saulė,

Nusišypso mėnuo,

Apšviečia rausvai debesėlio pakraščius,

O mums atrodo,

Kad tik to ir troškome,

Kai nebėra glamonių,

Bučinių…

Mes – moterys,

Nuo prigimties prisiimame naštą,

Nors sveria ji pečius,

Nedrįstame net sau prisipažinti,

Kad esame ir silpnos,

Prieš aistros nasrus…

Tebūnie taip toliau,

Kaip bus.

Rudens grūdai ir pelai

 



Rudens pradžioje

Prinoksta vaisiai,

Garuoja šviežių bulvių blynai,

Duona ruginė iš nukultų varpų,

Vėlgi suartų laukų...

Paukščiai iš gūžtų pakyla,

Gandrai rikuojasi,

Suka dangumi ratus, –

Tokia pilnatvė gamtoje,

O vis dėlto pasaulyje

Yra ir akmenų...

Graudu palieka pažiūrėjus,

Kai to paties net grūdo

Perpus nesidalina,

Nori sulesti vienas,

Kovoja iki kraujo lašo

Dėl savo valdžios

Ir nepriklausančių valdų,

Ne dėl visų.



Draugystės tiltai

 



Smagu keliauti

Po tolimus kraštus,

Ką pamatai – jau tavo,

Pasveikinai ir nepažįstamus,

Manyk – susidraugavome…

O kuo daugiau draugų,

Nebus ten pykčio,

Griaunančio draugystės tiltus

Baisaus karo,

Perneša jaunikis nuotaką

Su rožių puokšte,

Pastato jie abu

Laimės trobelę…

Keliaukime!



2020 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Vėžliai

 



Vėžliai gyvena daugel metų,

Jūra ir sausuma – tai jų namai,

Daug ir papasakotų,

Jei mokėtų mūsų kalbą,

Kaip iš kiaušinio ritasi vaikai…

Nors taip arti vanduo,

O mažam – kelias tolimas,

Palikti vieni su stichija,

Paukščių aštriais snapais, –

Kiekvienas gyvis tyko grobio,

Suaugusių – žvejų tinklai…

Surasti kelią į namus,

Kur gimsta artimieji, –

Visada klaidu

Ir nugali tik išrinktieji,

Užaugę senbuviai vėžliai.


Po žalių lapų stogu

 





Myliu žalius lapus,

Kaip niekada dar nemylėjau,

Ne paskutinis šis ruduo,

Bus vėjo gūsių, –

Jie ir pastūmėja,

Kad siektum meilėje

Naujų gėlių…

Aš – rausvas lapas,

Supamas nuo vėjo,

Sūpynės – tik vaikams,

Kurie vis auga

Ir linksmi užaugs,

O mano lapas – rudeninis,

Nukritęs vėl prie žemės

Tyliai prisiglaus…

Myliu lapus žalius,

Jie – mano praeitis,

Nematoma gija – nežinomybė,

Dvelksmas pavasariu šiltu,

Pabaliais geltų purienų,

Rausvėjančiu dienovidžiu,

Kurį stebėjome kartu…

Žinau, nebekartokime –

Myliu.



Ona Baliukienė



2020 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Rytas

 



Užgęsta žvaigždės,

O dangaus taku

Keliauja kitos…

Kiekvienas žiburėlis tamsoje

Geriau ir matomas,

Nes atmintyje švyti…

Vartau lapus – naktis,

Ir vėl diena,

Saulėlydis nušvitęs…

Mirtingas šis pasaulis,

Užges žvaigždė mana,

Liks kitos.



Myliu, kaip mylėjusi

 


Mylėjau, o dangau,

Kaip tave mylėjau,

Palyginau su mėnesėliu,

Saule, žvaigždėmis,

Tavo akyse – šviesa, ugnis,

Rankų švelnume – jautrus judesys…

Mylėdama kentėjau,

Kai krebždeno vėjas

Praviras duris,

O niekas gyvas neatėjo,

Nepriglaudė sau prie širdies…

Myliu, kaip mylėjusi,

Uždegiau žvakę,

Skęsta tyloje viltis,

Pasakyk, dangau,

Kurgi nėra vėjo,

Kuris beldžiasi kas naktį

Į duris.



2020 m. rugpjūčio 18 d., antradienis

Vaikystės godos

 



Darželius išpuošia

Daugybė žiedų,

O ežerus – lelijos,

Mimozos – tiktai

Karštuose kraštuose

Įvairiomis spalvomis

Visas kitas užgožia.

Vandens lelijos – nuo mažų dienų,

Gražios vienodai, –

Siūbuojasi bangelėse

Tarp nendrių, meldų, ajerų,

Į dugną įsikibusios

Nepasiduoda…

Lelijos primena svajas,

Vaikystės godas.



Septyni rytai

 



Pasveikinu rytais

Tik vyturį ankstyvą –

Graži te būna ir visa diena,

Kiekvienas darbas, regis, rūpestingai,

Su meile atliktas,

Kai pasižiūriu vakare…

O naktimis balsai nutyla,

Po darbų svyra ir galva,

Danguje žvaigždės plazda,

Dar skaisčiau sumirga,

Atrodo, Septyni Šienpjoviai –

Visai šalia…

Grįžulo Ratais suvežu,

Sukraunu į vežimą,

Ką dieną pamatau tolumoje,

Svirplys palydi į klojimą,

Taip dienos dienas veja

Dienovidžių pakraščiais,

Štai – jau delčia…

Paukšteli mažas,

Tave pasveikinu ryte.


2020 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Laisvo piliečio balsas

 



Pasirinkau – ilgai ir nedvejojau,

Kokį kelią pasirinkti,

Nesikartosiu – daugel kartų

Tą patį jau sakiau,

Prie Seimo Sausio 13,

Prieš tai ir Vingio parke

Su mažais vaikais ant rankų

Prisiekiau,

Po to jau balsavau

Laisvai.

Iškenčiau nepriteklius, –

Galiu sakyti tiesiai – badą, –

O priesaiką lig šiol laikau:

Į bendrą šeimą – į Europą,

Einu Vilniaus senamiesčiu

Vėl su šeima, –

Gatvelės grįstos senu akmeniu,

Jie pasakoja iš lūpų į lūpas,

Pasikeitė sistemos,

Nebėra arklidžių Katedroje,

Bažnyčiose skamba varpai:

„Negrįš anie laikai.’’



2020 m. rugpjūčio 16 d., sekmadienis

Rugpjūčio rugiapjūtė

 



Koks džiaugsmas,

Kad išmokau džiaugtis

Bent kokia melodija rytais,

Saulės spindulį pagauti,

Pavirsti jo šešėliu,

Zuikeliu mažu

Paauksuotais pakraščiais…

Koks džiaugsmas,

Kai galiu tikėti –

Saulė neilgam tik nusileis,

Jos spindesys liks žvaigždėse,

Žiūrėsiu ir žiūrėsiu,

Klausysiuosi dangaus…

Rugpjūčio naktys – skaisčios,

Kai nelyja, šviesios,

Bėga ratu aplink mėnulį

Saulės atšvaitai,

Jaučiu visame kūne šviesą,

Dėkoju dangui, –

Jis – visas manyje,

Nieko daugiau

Man ir nereik.




2020 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Amžinybės šviesoje

 



Nemiršta genijai, –

Jie keičia ateitį,

Kita ir dar kita karta

Juos gerbia, paminės,

Taps geresni, tobulesni...

Kas iš dangaus paskirta,

Tą ir sau pasiimsi, –

Lieka paveikslai ir muziejuose,

O muzika – širdy…

Žmogus – netobulas,

Ir dažnas klysta,

Paslysta per gyvenimą visi,

Kas dar savas klaidas supranta,

Palaimintas ir mintimi…

Nekelk galvos aukščiau,

Negu tau lemta,

Nukirs, kaip žolę pievoje,

Kaip ąžuolą miške.


2020 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Geltonas rožių vakaras

 



Viskas, kas gyva žemėje,

Yra ir reikalinga, –

Gėlės neskirsto nė spalvų,

Tik žmonės turi tą silpnybę,

Kad kartais būna

Nepatenkinti viskuo…

Aš myliu saulę, –

Ji – ryškiai geltona,

Myliu ir rožę

Geltonos spalvos,

Pavasarį purieną

Prie gimtojo upelio,

Mamytės siūtą lėlę,

Iš geltonų skiaučių,

Linu ataustų…

Nemyliu karo dūmų,

Kuris atėmė vaikystę,

Pelenais ir paverstų namų,

Geltonai vakaras šiandien nušvitęs

Po daugelio dienų.



Padėka už gyvybę

 


Kas bebuvę – ačiū tiems,

Kas gyvenimą paskyrė,

Be tėvo ir mamos,

Nebūtum gimęs,

Paaugęs padėkok ir eik

Į žemę atsispyręs…

Gėlė neklausia,

Į ką ji panaši,

Medis vis auga,

Veši šakomis

Vienas ar dideliam miške,

Žolė pakyla nukirsta,

Velėną puošia žaluma…

Kas būsi jau užaugęs,

Nežino tėtis ir mama,

Pažinsi laimę danguje.



Saulėgrąža

 



Ant vieno žiedo sutelpa,

Kas jaučia skonį,

Sugeria nektarą:

Kamanė, bitė, musė, skruzdėlė,

Mažytė čirpianti cikada.

Viename žiede – gyvybės pradas, –

Atsimerkia, užsimerkia,

Gręžiasi į saulę,

Į juodą žemę auga šaknimis,

O viršūne – į dangų…

Gyveni ir pajunti,

Kad mūsų žemė – žiedas,

Į ją ir kabiniesi šaknimis,

Skleidi šakas plačiai,

Kad atlaikytumei audras,

O subrandintas grūdas

Sugrįžtų vėl į žemę.


Pirmagimis

 











Pirmagimio labiausiai laukiau,

Kiti riedėjo pupomis,

Šitiek buvo džiaugsmo,

Kada žiūrėjo mėlynom akim…

Po metų spalva keitėsi,

Suaugo ir sūnus,

Gimė vaikaitis –

Toks panašus

Irgi su mėlynom akim,

Tarsi dangus,

Prasišvietė padangė,

Nudžiugo saulė,

Dėkodama rankas keliu…

Prašau,

Palaimink juos abu.




Prigimties meilė

 



Ką suteikė dangus,

To žemėje jau niekas neatims,

Vėl susigrąžins dangus,

Kai tam bus laikas…

Prašau tik vieno –

Neatimk draugų,

Švelnumas, meilė, muzika –

Dvasios penas.

Gili erdvė –

Gilu po žemėmis, –

Kai riekiu kepalą,

Kažką ir nuo savęs atlaužiu,

Duona – darbas…

Nieko neprašau ir šiandien

Iš mėlyno dangaus, –

Nedrąsu sudrumsti

Debesų rimties,

Tą daro tik vėjas palaidas,

O man užtenka

Tavo meilės.




2020 m. rugpjūčio 12 d., trečiadienis

Muzika sielai

 



Klausau melodijų senų,

Jos mena mūsų

Bendrą praeitį,

Klausysiu tolei jų,

Kol nustosiu verkti…

Melodijos – sielos balzamas,

Užgydo atviras žaizdas,

Užgijus ir nebeperšti,

Paglostai randus – lyginasi,

O gal tik skausmas

Užsimiršta?

Kodėl tada vis sugrįžtu

Prie melodijų senų?

Metai slenka,

Į praeitį vis slenka…

Ieškau naujų, ką tik sukurtų,

Prie sielos neprilimpa.