Mes seserys, brangi Virgute,-
Tai tarsi medžio šakos
Iš vienų gražių šaknų,
Kai prie kamieno augom,
Nors ir vėjai pūtė,
Turėjome užuovėją tėvų.
Vėliau kiekvienos mūsų
Keliai išsiskyrė, gyvename
Po viena saule, melsvu dangumi,
Bet netektis , nelaimes didesnes
Vienui viena turėjai kęsti...
Juk patyrei, kad visada mane turi.
Jau 50 metų už pečių nešioji,
Vaikai užaugę, dideli-toli,
Nors prisiglauskime dabar prie medžio,
Kurio šakos dar lapoja
Ir pasidžiaukime gyvenimu abi.
2009 06 05
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą