2014 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Ne kirvis kerta...



Žiema – tai poilsis miškų,
Laukų – nelaimė,
Kiek daug gėlių žiedų
Neprisikels gyvenimui...
Kiekvienas nori būti toks gražus,
Kad trauktų akį,
O daugelis – dar ir kilnus, –
Kaip seniau žmonės sakė.
Tik sėklos nepražūsta,
Nemiršta, kaip drugeliai,
Ir vėl atauga pamažu
Ir iškelia žiedus į saulę.
Sniegas apdengia medelius mažus,
Kaip motinos ranka – taip švelniai,
Kad nenulūžta pastiebėliai,
Jaunos šakelės...
Tik piktas vėjas ir audra
Nulaužia net viršūnę žalią:
Dejuoja eglė, jos dukra,
Kad jau šakų pakelti nebegali...
Nulūžusį greit nukerta miške,
O mes vis tęsiame
Savo vargingą dalią –
Sulaužyti, paniekinti ir atstumti,
Vis kenčiantys nuo dievo duotą
Skaudžią savo negalią...




Komentarų nėra: