2014 m. lapkričio 17 d., pirmadienis

„Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos“



Antanas Tyla su broliene

Rudens metu, kai visur tuščia,
Džiaugiasi dar senas ąžuolas,
Kad paskutinis numeta lapus,
Dažnai iki pavasario ir jaunuolynas
Didžiuojasi senu.
Kiekvienas kelmas,
Tik nukirstas medis,
Parodo randus,
O kiek jam metų,
Suskaičiuoja medkirčiai, –
Ne vienas kirto
Ir ne taip greitai nugriūva,
Tik paskaičiavęs, kiek žaliavo
Ir kiek paliko lapų mums
Istorijos ilgos –
Tai pradalgės senovės rėžių,
Už viso kaimo nusitęsusių,
Kiek dar nenušienautų pievų, –
Tušti tie lapai...
Oi, jie – visai balti balandžiai,
Kurie išskrido rudenį
Laukais, miškais...


Komentarų nėra: