Iš kur

Nevertinkime medžių

Pagal vieną ąžuolą,

Nes ąžuolyne auga beržas išlakus;

Jį myli, kaip ir karklą,

Visos nuotakos mergaitės,

Nes jis – labai žavus.

Karklo net pumpurus

Įrišame į verbą,

Kad užstalėje būtų daug vaikų,

O prie berželio laukiame

Bernelio meilės pažadų...

Kai tėviškę nusiaubia karas,

O troboje – badas,

Surenkamos gilės kavai,

Kepamos ir malamos,

Kad būtų kūnas atsparus,

O stiprūs sūnūs

Sugrįžta ir apvainikuojami

Tik ąžuolo šventuoju vainiku.

Iš pušies – namas,

Egliniai pastoliai,

Kryžiai iš ąžuolo prie jų...

Myliu medžius visus.