2014 m. lapkričio 11 d., antradienis

Smilgos grūdas



Prie žemės rudenį
Vėjelis lenkia smilgą,
O ji – tokia silpna,
Atidavė per vasarą
Savo jaunystės žavesį,
Pabėrė į dirvoną grūdą,
Kuris dabar toks pats, –
Ruda, ruda visur spalva...
Pasilikau tik vieną,
Jau subrendusį,
Kaip savo likimą,
Tu – vėjas,
Smilga – aš,
Siūbuosiu, supsiuosi vis laukdama,
Kad iš svetur sugrįžtų
Dukros, sūnūs,
Parneštų saują žemės
Į savo gimtinę,
O neišlėktų juodvarniais
Iš jos...



Komentarų nėra: