2014 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Grūdai



Kai vėtra kyla, debesys parodo;
Reikia žiūrėti ten, aukščiau,
O žemėje ir smilgos
Ateitį išduoda:
Jos susvyruoja ir palinksta
Visos pavėjui vienodai
Ir visa pieva dreba,
Bet nepasiduoda...
Vėtra įsisuka į mišką,
Seni medžiai lūžta,
O jaunuolynas žalias
Laukia pabaigos, –
Vėtra – ne amžina,
Tiktai pasikartoja
Ir toliau įsisiūbuoja,
Kai buvęs jaunas, sensta
Ir nulūš...
Lieka dirva – tai žemė,
Kur gimsta nuo šaknų
Gimtinės grūdas,
Nebijantis nė vėtros atžarios.


Ukrainos gynėjai 

Василий Головещенко






Komentarų nėra: