Stalas

Mano gyvenimas-
Lyg mažas vaišių stalas,
Matuojamas ir žingsniais,
Ir Būties laiku;
Lyg duonos kepalas,
Vis riekiamas ant stalo,
Paženklintas ir kryžium,
Ir soties ženklu...
Kada keliuosi po pietų,
Į šiurkštų delną,
Sudiržusį nuo rūpesčių
Ir nuo sunkių darbų,
Lyg nuo lininės staltiesės,
Išmargintos senų audėjų,
Ir savo trupinius braukiu...
Pasidalinsiu tuo,

Kas dar išliko
Nuo pasakyto žodžio,
Kurį saugau ir gerbiu,
Ir pamojuosiu skarele,
Kuri nuo mano kraičio liko,
Kada ant slenksčio
Atsistosiu kažkada-tikiu.
O vaišių stalas, kaip ir sodas,

Tuščias pasilieka,
Kai niekas nebesėdi troboje.
2009