Tuoj Joninės
Ir laumės krauna kraitį-
Senuosius nuometus
Upeliuose išskalbs
Ir patalus velės;
O šmaikštūs jauni bernužėliai,
Per laužus šokinėdami,
Į mergeles darbščias žiūrės...
Saulutėje išblukintos drobulės
Ant medžių šakose
Nutįso spinduliais.
Dangus ir žemė gal taip jungiasi-
Žmonių svajonėmis
Ir jų ketinimais, darbais...
Ant laužo vainikėlį sukūrena-
Taip laukiama savos šeimos;
Juk vieniši pasaulyje gyvena
Tarsi stuobriai miške-
Be žalių lapų,
Be artimųjų rankų šilumos.
2009
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą