Pavargau...

Pavargau duobėtu keliu eiti,
Klampų smėlį bristi pavargau.
Kryžkelėje stabteliu po kryžium,-
Pasirodo, niekur nebuvau...
Skilinėja nuo sausros
Raudonos lūpos tartum vyšnios,
Kojos basos sunkios, kai einu,
O stovėti taip ilgai po kryžium
Panarinus galvą kaip sunku...
Dar priklaupsiu, maldą sukalbėsiu
Už senus, pažįstamus, mažus;
Pažiūriu į aukštą dangų-
Ir po kryžiumi nėra pavėsio,
Nuo širdies kaitros labai tvanku...
Gal prie šimtamečio ąžuolo
Vidurdienį dar pasislėpsiu-

Ąžuoliniai kryžiai sunkūs

Nuo labai senų laikų...
Saulė nuriedės į vakarą,

Raudoniu spindintį tartum degėsį...
Skamba mano žingsniai,
Kelias vis toks pat duobėtas,
Einančiai tolyn nuo durų nuosavų.
Nuo sunkių minčių gal pavargstu?..
2009