Seniai jutau, kad tavo rankos
Glostytų man plaukus
Ir siaustų vėjo sūkuriai.
Visai tylėdami dabar priplaukiame
Prie savo pamėgtojo kranto,
Kur teka upeliukai taip ramiai...
Nėra net žodžių, kam tos kalbos,
Kai išsakyta viskas, ką žinai.
Dar prisipilkim taurę ir išgerkim-
Sraunus vanduo šaltinio srūva
Per kraštus, kaip ašara delnais...
Neatsigręždama vartus atkelsiu-
Išeinama kasdien vis tais keliais,
Kur žydi gėlės, miškuose paparčiai...
Gal kasdienybę dar saulėtekis pakeis?
Sugrįšiu tik tada, jeigu namai
Iš tavo lūpų mano vardą tartų-
Šnabždėtų, šauktų:"Tik ateik, ateik..."
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą