Neauginu gėlių,
Nelaistau ir darželio,
Tik mišką, pievą
Prieš akis turiu;
Prie namo kregždės
Lipdosi namus ir skraido-
Net inkilo ant medžio neturiu...
Galbūt todėl tiek medžiui,
Ir pievų gėlelei
Kaip savo žmogui
Dėmesio skiriu,
Kol sulipdžiau lyg būstą
Savo pirmutinę meilę,
Pražilo smilkiniai,-
Dėl to jau neliūdžiu...
O vėjas mano medžiams
Šakas nuolat laužia-
Taip nubyrėjo silpnesni lizdai...
Tada prie upeliuko atsigaunu-
Per akmenis braidau
Ir srovę laisvą
Kaip ugninį karštą laužą,
Žaibų įžiebtą, pamatau...
Liūdėti neturiu jėgų.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą