Dar susiglaudę, kol maži,
Visi beveik vienodi,
Dar juos auginanti
Viena šaka-šeima,
O po kiek laiko
Ima trūkti maisto-
Iki soties jau nebeturi
Net pati mama...
Kaip skauda širdį,
Kai per anksti nukrenta,
O juoda žemė irgi alkana.
Ir nepriglausi,
Atgal neprišauksi-
Kiekvieno atskirai
Vis kitokia dalia...
Aukštai šaka-jos nepasieksiu;
Maži kaštonai byra palengva,
Paliks iki rudens didieji,
Bet negausi atrodys jų šeima...
Nukris ir tie, rudieji burbulėliai,
O žemė nesvetinga
Ir labai kieta, šalta...
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą