O nesučiaupk tik lūpų,
Neužgniaužk ir juoko,
Akimirka tokia ne kasdieninė-
Su šypsena dažniausiai gyveni.
Jeigu dangus be saulės,
Tada man kvatokis-
Kaip mirga lietaus lašas debesy...
Po ąžuolu ar po klevu sustoju
Ir tavo džiaugsmas, juokas
Praskaidrina dienas net liūdesy.
Prispaudžiu skruostą prie kamieno-
Mano širdies plazdenimą dabar junti?
Išaugome drauge su medžiais,
Su jais gyvename šlamėdami liūty
Ir paskutinę valandą keliausim
Su nukirstu medžiu,
Išnyksim nebūty...
2009
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą