Kol miške medžiai dar gyvi,
Žaliuoja, šlama lapai, auga,
O dar ilgai gyvuoja medžio dirbiny-
Prie lūpų medžio šaukštas,
Ant stalo šypsos dubeny
Ir turi duonos medžio meistras.
Obels šaka, kol obuolį skini,
Pražysta kas pavasarį iš naujo,
O kai nusensta, kerta-iš gumbų
Gražuolės vazos puošiasi
Ir obelis gyva, kol obuoliai sode
Jau rudenėjant sau vaikystę saugo.
Didžiuojasi žmogus savo kilme-
Augina medį giminės;
Išlieka atmintis kaip medžio šaukštas,
Kuriuo gal niekas nebevalgo...
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą