Kai virva vieversėlis danguje,
Belieka tik į aukštį pažiūrėti;
Vis tiek nepamatysiu aušroje-
Sparneliais mina jis iš lėto...
Pasikviečiau prie stalo
Paukštį be sparnų
Abu nutilome,
Nėra net apie ką kalbėti-
Juk žemę mano kojos liečia,
Aš tik svajonėse skrendu,
O toliai taip į erdvę kilti kviečia...
Kai paklausiau nerimastingų vandenų,
Nuploviau dienos kelią,
Pasukau į ten iš lėto,
Kur naktimis neklausiama kas tu,
Bet kelias klystkeliais nusėtas...
Kada lietus ir naktys be namų,
Sunku į klausimus atsakinėti
Ir pasakoti, kiek padariusi klaidų,
Kurios vis primena-
Daugiau nebekalbėti...
2009
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą