Dažnai iš artimų draugų
Tenka pajusti šaltį-
Kažkuo kalta pasijuntu.
Gal metai bėgo, atmintį nuplovė,
O aš likau tarsi nebe laive-
Už borto, į jį susėdo jau kiti...
Nėra kalbos, kai žingsniai
Tiek nutolo, išsiskyrė,
Kad saulės tako nerandu,
O kažkada mus suvedė likimas,
Atrodė gera, būsime kartu...
Žmogaus tokia jau prigimtis,
O žemiškoj kelionėje jis- piligrimas,
Ateina ir išeina pro atidarytus
Atminties vartus.
2009
Nėra kalbos, kai žingsniai
Tiek nutolo, išsiskyrė,
Kad saulės tako nerandu,
O kažkada mus suvedė likimas,
Atrodė gera, būsime kartu...
Žmogaus tokia jau prigimtis,
O žemiškoj kelionėje jis- piligrimas,
Ateina ir išeina pro atidarytus
Atminties vartus.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą