Suskilo mintys, išsidraikė
Lyg kaštonas rudenį nukritęs-
Taip neilgai gyvenimas ramus;
Gal kam akibrokštai patinka,
Kai bet kokias kliūtis įveikia,
Ir vėl išauga tarsi medis lig dangaus.
Mano sprendimai būna pavėluoti,
Susipina, kaip šakos išsiraizgo
Ir niekada tiesos nesurandu...
O kaip kiekvieną žingsnį pamatuosi-
Juk ne viena pasauly gyvenu.
Ir taip dažnai nuvysta
Tarsi mažas daigas džiaugsmas;
Duobėtas kelias visada painus,
Todėl ir mintys pasiklysta-
Pradėjus, rodos, nevalia sustoti
Ir vėl kažkur einu.
2009
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą