Anykšta dabar...

Upelės vingis, pervalka,
Akmens iškilusi galva-
Ir sūkuriuoja vėl srovė žemyn.
Kaip žaižaruoja saulėta diena!
Dangus upelyje ir ten, aukštai...
Nuo stuobrio čia nuvirtusi šaka-
Op-lia ir slenksčio nebėra;
Toliau krūmokšniai svyra,
Dar toli miškai, kuriuos prakalbina
Po šaknimis iššokusi banga.
Taip nuo vaikystės-
Tartum pildosi sapnai:
Pavasarį atšniokščia su ledais puta,
O ant lyties varveklis žiūri,
Kaip nesusižeist,
Kad tik nuplauktų į marias...
Jau šypsosi man vasara žalia.
O, kokie statūs Anykštos krantai!
2009