Maiklui Džeksonui atminti

Negailestingas būna LAIKAS,
Kada sustoja kelio vidury
Ir pagrūmoja, kad valandėlei atsigręžtų,
Nes žmogaus jėgos-ne putojanti vilnis...
Kas turi savo viltį-kelią,
Pamiršta, kad jisai-tiktai gamtos dalis,
Kuri juk niekada pro šalį neprašauna;
Išgertą džiaugsmo, sėkmės taurę
Anksčiau apverčia ir dugnu aukštyn...
O muzika tarsi išlietas gero skonio vynas
Įsigeria į kraują, nuteka širdin,
Jo dainos bus kartojamos kaip aidas;
Sustingo Maiklo Džeksono net judesys...
Ilgai legendos, kurių siekė jaunas,
Gyventi atminty išliks.
2009