Vėjas nutilo, medžiai tyli.
Viena spalva-žali žali.
Miško užuolaida
Lyg atsidaro ar pakyla,
Tik kur ne kur už lapų
Pasislėpęs šypsosi liemuo...
Girdžiu-kažkur nubėgo stirna,
Šernienės guolį užtinku,
Bet papartynai, vešlios dilgės
Man iki smakro-gelia,
Oi, ilgam toks pasimatymas skaudus...
Bet visada miško takai vilioja-
Galbūt todėl, kad čia tylu,
Tada ir laiko neskaičiuoju-
Pro ąžuolo viršūnę
Dangaus mėlynėje skęstu...
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą