Sunkus akmuo

Visai netyčia
Pailsėt prisėdau-
Paglosčiau kietą šoną,
Surandėjusį ir grubų,
Ir šiurkštų nuo visų skriaudų,
Kurios tiek metų
Į jo kietą širdį įsiėdė,
Kad virto akmeniu
Kasdieną po kaklu...
Sunkus įauga
Į žemelę juodą,
Mažytis virsta
Žvirgždo grumsteliu,
O dar smulkesnis
Smėly pasilieka-
Jį pusto į akis
Vėjas nuožmus...
Bet gera jausti
Jo alsavimą lyg amžinybę,
Laikyti delnuose
Gyvybę, jau išdilusią seniai,
Sugerti šios akimirkos didybę,
Klausytis žemės,
Savo praeities...
O gal ir ateitis jisai?
2009