Žibutė

Žibučių akių mėlis,-
Tai seni, malonūs
Kažkada, lyg netikėtai
Susikirtusių kelių
Į žiedo mažo lapelius
Vėl besiskirstantys
Kojų aidai-
Visų juk panašus
Kažkur ėjimas.
Atrodo, laukei
To pavasario ilgai,
Džiaugeisi, kad pražydo,
O nubyrėjo nejučia žiedai-
Belieka tik melsvų akių
Gerumas ir gražus
Prisiminimas.
2009