Po ledo gniaužtų
Ežeras tarsi iššluotas-
Nėra naujos gyvybės,
Nėra nei žalumos;
Tik styro rudos nendrių šluotos...
Vis laukiu, kada jos žaliuos.
Bet nepaskubinsi-
Gamta savo gimimą žino,
Kai baltakaktės antys
Vaikelius vedžios,
Kvepės vėl šaltmetės
Prie amžino versmyno
Ir alksnių, liepų
Salose lapus saulutė puoš...
Ir aš ateisiu vakarais
Paglostyti bangelių-
Ežeras tada nurimęs;
Šnabždėjimą nendryno
Tik man atiduos.
Parnešiu sieloje dainelę tyrą
Kaip rasą ant blakstienų...
Mano žalių akių atodangą-
Ji tau dainuos.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą