Kokia prieš saulę
Žemė motina rusva,
O molio kalvos
Galvutes suglaudžia-
Dalinasi žiemos rūsčia dalia .
Ir kyla medžio liemeniu malda -
Iš žemės syvų
Kvepianti sula...
Pavasaris-tarsi vaikystė,
Dažnai skriaudžiama,
Kad mažas, o kasdieną negali
Mamytės rankos įsitverti ...
Vis kyla, vėl atlėgsta,
Bet visai neužsimiršta.
Ir bėga vėl atgal sula,
Lapeliuose į žalią kraują virsta.
Priauga vasarą ir nulaužta šaka,
O patyrimas šerdimi kieta pavirsta.
Ir kokie aštrūs molio kauburiai,
Kaip kojų pėdas sausi žeidžia-
Atlyja kiek prapliupęs vasaros lietus,
Sudiržta žemė, nors ir juokiasi dangus,
Vis tiek daugiau sula nubėga.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą