Koks nenuspėjamas tarsi užburtas ratas
Amžinas pasaulis, į kurį sutelpa ir gėris,
Ir žmogaus tamsioji prigimtis,
Kai kunigas prie mirštančio
Kryželį su malda priglaudžia,
Čia pat iš kito lūpų sklinda
Girto pikti žodžiai, bjaurastis...
Taip gėlės tik tada darželyje užauga,
Kada kasdien palaistai ir ravi-
Prie kryžkelės žiedų puokštelė
Rūpintojėliui, prie kurio pirma atėjus
Tiktai viena motulė taip dažnai priklaupia,
Kai sūnui linki laimės ir gerų darbų.
Bet būna, kai širdis apsunksta
Net nuo savo tikrų vaikų...
Tada gal meilę atiduoda gėlei,
Kurią paskyrė maldai, kryžiaus ženklui
Ant neišsipildžiusių gražių vilčių...
Pakelk tik galvą, motinėle,
Tikėk-jisai dar grįš
Lyg sūnus palaidūnas iš Biblijos laikų
Prie kryžiaus, kur padėjai gėlę.
O peržengs namų slenkstį,
Jei bus laukiamas savų.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą