Kai atsisėdu
Prie sraunaus upelio,
Taip norisi rankas
Ir kojas nusiplauti,
O blizgančiuose ratiluos
Vaivorykštę ar medžio atspindį,
Ar srovėje prigulusios žolės
Gyvybės šnaresį pagauti.
O šitame plotelyje
Kiek daug erdvės!
Gali ir debesį pamatęs pasišaukti,
Paklausti, kur jisai skubės,
Jeigu nespėji,
Paprašyti, kad palauktų...
Gyvenimo upelis
Tik tada gyvuos,
Kai savo sielą nusiplausi,
Ir atviras prieš žmones, Dievą
Atsistosi tik lygiuos laukuos...
Jeigu susitepei,
Ir vėl ateisi apsiprausti.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą