Kas gyva, gamtoje poruojasi-Visi po du: ant žiedo vabalėliai
Vienas kitą glosto, myli...
Ir gulbinas dėlioja nendres ir žabus;
Matau, kaip jis žmonelę kviečia tyliai
Į lizdą dėti kiaušinius.
Miške ant eglių vėl visur pora-
Taip žemė po žiemos atgyja...
Žibučių mėlynųjų baigiasi era-
Žolių kepurės prie kelmų
Kartu su parudavusia dar samana-
Nepasikeitusi dar jos nauja vada,
Gal ji savo poros neturi?
Genys stuksena po žieve sena,
Bet vienas, kur jis peri,
Kur jo namas,
Kaip savo vaikus prižiūri?
Kiek daug dar nežinau
Ir kiek dar paslapčių šiame miške...
Tarsi pasaulis vienas,
O dangus ir žemė-dar viena pora
Kasdien į vienas kitą žiūri.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą