Už pušynėlio debesys prasmego-
Po pušimis dveji žmonių kapai...
Ir kaip suderino ši žemė
Žmonijos pyktį, kerštą, kraują?
Virš jų J. Biliūno pelenai.
Visi seniai į pelenus pavirtę...
O kiek galėjo būti gėrio ir dainų
Apie pušis ir debesėlį jauną,
Kuris pabėgo nuo saulutės šypsenos,
Aistringų jos akių...
O kiek ši žemė pasakytų,
Kiek daug nežinomų kapų,
Bet kas jos klausia,
Ar kas tylų balsą girdi-
Tik motinos, jei gyvos,
Šnabžda maldoje vardus...
Kitur beeidama dainuoju,
Bet šioje vietoje tyliu.
Nesurenku net maldai žodžių-
Pušelių stiebelius paglostau
Ir debesėliui už kalnelio
Bėgančiam nusilenkiu.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą