Pražydo drebulės
Ir topoliai pražydo,
Nukaro kuklūs jų žiedai,
Jei nepakels galvos
Į spindinčią mėlynę,
Keleivis eidamas
Be jokio dėmesio praeis...
O gal ne tiktai sau jie žydi,
Siūbuoja vėjuje nutįsę auskarai,
Pasveikina kiekvieną ir į kelią lydi,
Juk tu juos čia, žmogau, pasodinai.
Dažnai pamirštame ir prasmę, tikslą,
Dangus atrodo per aukštai,
O žemė-kasdienybė,
Ją užmirštam, kada skubi,
O rūpesčių šimtai.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą