Viduržiemio atodrėkis

Aukštai aukštai
Dangaus mažyčiai lopinėliai,
Saulutė švisteli trumpai
Ir pabučiuoja baltą debesėlį-
Parausta tarsi susigėdę jo kraštai...
Kalneliais nuslenka šešėliai-
Jau parudavusiais žolių stiebais,
Kas sena, jau neprisikėlė...
Seniai jų sėklas žemė priglaudė
Ir pajuodavusiais delnais apglėbė-
Dabar pavasario sulauks ramiai.
O medžių pumpurai jau šypsos
Ir geria tarsi alų užstalėj svečiai,
Įsisiūbavęs vėjas-piršlys,

O gal tėvas krikšto
Baltąjį nuometą Žemynai
Ant galvelės vėl užskleis...
2009