Prisimenu legendą,
Kaip Odisėjas savo žmonai
Kūrė amžiams lovą...
Ištikimybės simbolis-šeima,
Kuri nematoma,
Jeigu jos nepaplovė
Povandeninės srovės
Ir išbandymų našta.
Į tokį džiaugsmą eina,
Kol jauni ir naivūs,
Į sielą guldo svajones,
Su atlapota širdimi-
Tikėdami aklai tik žodžiais
Ir priima bet ką,
Kai lankas įtemptas,
Pasitikėjimo strėlė taikli...
O lovos apklotas
Turėtų būti baltas baltas,
Į ją priglūsta tarsi lapai du,
Nors ir pageltę-jau seni...
Ant kelmo želia samanos,
O meilės vartai
Dėl mylimojo būna
Visą amžių atviri.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą