Dangus aukščiau
Nei mano akys siekia,
O jį užstoja medžių šakos,
Debesys, migla, rūkai...
Žiūriu į dangų-galvoje
Atsiminimų spiečius-
Dar kerpėm neapaugo
Atminties takai...
Aukščiau tamsu,
Saulutė vakarop nubėgo-
Lyg sapnas išsisklaidė,
O ir aistra, rusenusi širdy,
Seniai pavirto pelenais...
Prisiglaudžiu prie žemės
Ir prie lūpų keliu riekę,
O vandens lašas
Nuo blakstienų užmerktų
Ant rankų iš dangaus nurieda,
Pagirdo abejojančią sielą-
Ir vėl saulutės šilumą jaučiu.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą