Trys ąžuolai iš vieno kelmoPakrantėje žydrųjų ežerų,
O po kiek metų išsiskyrė-
Kiekvienam po lopinėlį,
Savo langą, į mėlynąjį dangų
Lemtis paskyrė atskirai...
Tik plačios šakos susisiekia
Ir vėl nueina skirtingais takais.
Beaugdami, žingsniuodami į priekį
Gal prie šaknų kada ateis...
Juk žemė ta pati, tas pats pavėsis,
Graudenanti lakštingalos giesmė-
Po ąžuolais galiūnais kiek prisėskim...
Vingiuoja amžiaus upės
Tais pačiais-nematomais keliais
Tarsi poetinė esė.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą