Švelnumas

Kaip rankos ilgisi švelnumo
Ir tavo rankų ant pečių-
Po kojom akmenys pargriūva,
Apeiti jų viena nebegaliu...

Žinau-ir debesų arti neprisišauksiu,
Todėl ilgiuosi net lietaus lašų,
Kurie kaskart kitaip sielą nuprausia,
Kas būna gerklėje įstrigę ir sprangu...

Nieko nepasakok,man ir nereikia,
Užtenka šypsnio žiburėliuose akių,
Aš pasikelsiu,prie tavęs prislinksiu,
Koksai bebūtų kelias-ilgas ir slidus.

Nei ūkanotas vakaras, dangus nubalęs...
To nematysiu-būsime kartu.
Šį jausmą saugosiu kaip savo dalią
Sušildžius savo delno švelnumu.
2009