Mažyčiai akmenėliai sensta,-
Kaip ir aš,-sudyla
Ir išsimėto kelio pakraščiuos;
Nuo ratų pravažiuojančių
Taip į žoles subyra,
Kad neberasi ir skaldos...
Nežymiai juos į žemę mina-
Kur amžinybė slepiasi...
Prie aukuro prašau maldos,
Kuri vis prikelia iš atminimų.
Ant kieto žvyro keliais
Taip dažnai klaupiuos.
Nesiseka surinkti žodžių-
Siela irgi skyla,
Kada prieš miegą
Sau viena meldžiuos.
Ištiesiu ranką, o šalia akmuo,
Tarsi įkaitintas,-net delnas svyla,
Nuo rūpesčių dienos...
2009
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą